Knyga. James N. Frey - How to write a damn good mystery

Tai dar viena knyga skirta norintiems tapti rašytojais. Mano nuomonė apie šitą knygą yra šiek tiek dviprasmiška. Iš vienos pusės - man jinai nepatiko, iš kitos pusės – šitoje knygoje radau, tai ko neradau jokioje kitoje knygoje. Pakalbėkime apie viską iš eilės.

Pirmieji knygos skyriai yra realiai apie nieką. Jie parašyti tik todėl, kad redaktorius liepė juos parašyti. Laimei, kad tai sudaro nedaugiau nei 10% knygos.

Jeigu autorius pamini kitas savo parašytas knygas, nieko tokio, kas pakels uodega šuniui, jeigu ne jis pats? Kai autorius mini savo kitas parašytas knygas kas antrame puslapyje, tai užknisa. Žiauriai užknisa. Nemanau, kad paimsiu kitą šio autoriaus knygą į rankas, nebent atsitiktinai, priešingai nei James Scott Bell atveju, kurio knygų specialiai ieškau.

Autorius yra labai kategoriškas ir ne diplomatiškas. Anot autoriaus „mystery“ gali būti tik žmogžudystės tyrimas. Jeigu tai vagystė, tai jau ne „mystery“. Yra dviejų tipų rašytojai. Tie kurie susiplanuoja savo kūrinį nuo pradžios iki galo ir tie, kurie be reikalo švaisto laiką bei popierių.

Dabar pakalbėkime apie gerus dalykus.

Vietoj, to kad dalintų daugybę atsitiktinių patarimų, autorius pereina žingsnis po žingsnio „mystery“ kūrimo procesą nuo pradžios iki galo.

1) Reikia nuspręsti apie laiką ir vietą kada istorija vyks. Rekomenduojama pasirinkti, tai kas jums labiausiai patinka.

2) Sukurti žudiko biografiją: lytis; amžius; IQ; ką jis veikė iki dabar?; kokią mokyklą lankė?; ar baigė universitetą?; kokį darbą dirbo/dirba?; kokie jo santykiai su tėvais/draugais/bendradarbiais/šeimos nariais?; kokia jo psichologija?; ir t.t. Pageidautina, jog žudikas turėtų kokią nors labai stiprią aistrą pavyzdžiui nori būti prezidentu arba nori, kad visi jį mėgtų. Žudikas turi būti blogas, bet neatrodyti blogas, nes kitaip istorija bus lengvai nuspėjama. Žudikas turėtų būti gudrus bei išradingas. Žudikas turi turėti kokią nors labai didelę psichologinę traumą pavyzdžiu vaikystėje su juo visi blogai elgėsi.

Jeigu visus žmones išdėliotume Belo kreivėje (Bell curve), tai realiame pasaulyje daugelis žmonių būtų kreivės viduryje, tačiau kurdami personažus mes norime juos imti iš kreivės pakraščių. Jeigu žmogus sąžiningas, tai stengsis surasti tą, kuris pametė vieną eurą. Jeigu žmogus yra melagis, jis meluos net ir tuomet, kai tiesos sakymas atneštų daugiau naudos.

3) Kai žinome žudiko profilį, tuomet lengva nuspręsti kodėl ir kaip žudikas įvykdys nusikaltimą. Tai, kad mes nusprendžiame dabar kaip nusikaltimas įvyks, nereiškia, jog istoriją pradėsime nuo nusikaltimo. Nusikaltimas gali įvykti prieš prasidedant istorijai arba istorijos pradžioje, tai bus nuspręsta vėliau.

4) Sukurti herojaus biografiją. Tai yra panašu į nusikaltėlio biografijos kūrimą, mums reikia žinoti tuos pačius dalykus.

Herojus turi būti drąsus, skaitytojai nemėgsta myžnių. Herojus turi būti savo srities specialistas, tai nereiškia, kad herojus turi būti geras detektyvas. Galbūt jis yra geras šokėjas, virėjas ar šlavėjas, o detektyvu tapo tik priverstas aplinkybių. Herojus turi turėtų specialų talentą, jis nebūtinai turi būti naudingas pavyzdžiu laikyti pirštą virš ugnies. Herojus turi būti sužeistas, tai gali būti fizinis trūkumas arba psichologinė trauma. Herojus turėtų būti pašalietis pavyzdžiui tetulė Fletcher atvyksta iš kito miesto, jinai paprasta moteriškė yra pakviečiama į balių tarp Niujorko elito. Herojus turi būti pasiaukojantis t. y. jis siekia teisingumo kitiems žmonės, o ne sau.

Skaitant „mystery“ tipo knygas, taip pat galima pastebėti, jog dažnai veikėjas yra vienišas, finansiškai nesėkmingas, ištikimas seniems draugams, susitarimams.

5) Papildomi veikėjai. Paprastai tokio tipo istorijose galime rasti sekančius veikėjų tipus: herojaus partneris/asistentas, meilužė, mentorius, ginklininkas (tas kuris įteikia veikėjui ginklus), deivė, prostitutė, kalė, nimfa, mylimoji (tai ne tas pats kaip meilužė), kvailys, apsimetėlis. Vienas personažas gali atlikti daugiau nei vieną rolę pavyzdžiui partnerė ir meilužė arba mentorius ir gininklininkas.

Antraeiliams personažams nėra būtina pasirašyti tokios detalios biografijos kaip herojui ir žudikui, tačiau vis tiek reikia pasirašyti biografiją, nors ir trumpesnę. Kuriant antraeilius personažus reiktų pagalvoti apie tai, kad daugiau nei vienas iš jų turėtų motyvą bei galimybę nužudyti auką. Jeigu motyvą turėtų tik žudikas istorija būtų lengvai nuspėjama.

6) Istorijos žingsniai – tai visi įvykiai įtakojantys istoriją. Kai kurie žingsniai gali įvykti iki romano pradžios. Taip pat reikia suprati, jog žingsniai yra dviejų tipų: tai ką mato skaitytojas ir tai kas lieka už kadro. Žmogžudystė gali įvykti iki romano pradžios. Skaitytojas mato ką veikia detektyvas, tačiau žudikas taip pat nesėdi rankų sudėjęs, o atlieka kažkokius veiksmus, kurie jam turėtų padėti išvengti būti sugautu. Pavyzdinis detektyvas iš šitos knygos turi iš viso 81 žingsnį.

7) Reikia nuspręsti, ties kuriuo iš anksčiau surašytų žingsnių pradėsite istoriją.

8) Pirmoje versijoje reikia praleisti visus aplinkos, žmonių, detalius veiksmų aprašymus. Joje turėtų būti tik pačios svarbiausios detalės. Kas įvyko, kur įvyko, dialogai.

9) Antroje versijoje reikia sudėti detalias, kurios buvo praleistos pirmoje versijoje.

10) Trečia versija rašoma siekiant padailinti stiliaus elementus. Jeigu reikia, rašoma ketvirta, penkta ir t.t. versijos.

Dažniausiai sutinkami istorijos elementai. A) Herojus gauna pakvietimą į nuotykį (išspręsti žmogžudystę) ir pirmą kartą jį atmeta, todėl turi gauti spaudimą iš įvairių pusių, kad priimtų kvietimą. Nenoriu būti įkirus, bet tetulė Fletcher.

B) Herojus ieško patarimo pas mentorių.

C) Herojus turi didžiulę dvikovą su priešininku. Šitoje vietoje kažkodėl aš galvoju apie Matricą.

D) Artimas žmogus herojui miršta, dažnai partneris arba meilužė.

E) Herojus dažnai patiria „mirties ir prisikėlimo“ ciklą, tai toks momentas, kai herojus yra stipriai fiziškai sumušamas arba psichologiškai pažeminamas, tačiau būdamas žemiausiame taške herojus kažką išmoksta/sužino kas lemia jo prisikėlimą ir vėliau pergalę prieš priešininką.

F) Herojus pasikeičia išvaizdą/kostiumą, kas reiškia pasikeitusi herojaus požiūrį arba vertybes. Tai gali būti policijos ženkliuko atidavimas savo vadovui.

G) Partneris gali išgelbėti herojų arba herojus gali gelbėti savo meilužę.

Penkių aktų struktūra. Pirmasis aktas papasakoja kaip pagrindinis veikėjas sutinka priimti misiją surasti žudiką. Antrasis aktas pasakoja apie herojaus problemas, nesklandumus, susidūrimus su priešininku, šioje stadijoje herojus daugiau pralaimi nei laimi. Trečiasis aktas parodo kaip herojus išsiaiškina kas yra žudikas. Ketvirtasis aktas parodo kaip herojus pagauna žudiką. Penktasis aktas parodo kaip istorija įtakojo pagrindinius personažus.

Patarimas. Rašytojai turėtų rašyti minčių srautą iš veikėjų perspektyvos, veikėju balsu, tai padeda geriau suprasti personažus.

Pratimas. Paimkite savo mėgstamiausią knygą ir perrašykite jos tris puslapius žodis į žodį. Tuomet parašykite vieną puslapį iš savo galvos bandydami pamėgdžioti autoriaus stilių. Darykite taip kiekvieną dieną po vieną valandą ir tapsite puikiu rašytoju.

Mano vertinimas:

– nors iš šitos knygos ir pasisėmiau naudingų dalykų, nemanau, kad aš ją rekomenduosiu kitiems.

Brukštelk žinutę

Komentarai(0)