Knyga. Robert Jackson Bennett - The Tainted Cup
Skaitydamas šitą knygą pagalvojau apie du anime. Šitoje knygoje yra didžiulės sienos, kad apsaugotų nuo milžinų – Attack on Titan. Tuo tarpu magijos sistema mane paskatino galvoti apie Fullmetal Alchemist. Neapsigaukite, tai tikrai nėra šių anime kopija, bet galbūt buvo jų įkvėptas?
Tai yra detektyvas fantastiniame pasaulyje ir visos aukos, kurių bus tikrai daug, nužudytos fantastiškais būdais. Istorija pasakojama iš Dinios Kol pozicijų, kuris dirba asistentu detektyvei. Įsivaizduokite, kad Dinios atlieka visą lakstymą, o detektyvė atlieka visą mąstymą.
Yra ne viena istorija, kur pagrindinis detektyvas biški keistas. Pavyzdžiui, Puaro mėgsta simetriją, Nero Wofle niekada nepalieka savo namų ir panašiai… Šitoje istorijoje pagrindinės detektyvės keistumas atsuktas iki vienuolikos. Sakyti, kad detektyvė Anagosa Dolabra yra keista, tai tas pats kaip sakyti, jog kanalizacija turi įdomų kvapelį.
Aš skaitau knygą anglų kalba. Jeigu autorius išgalvoja savo žemynus, miestus ir valstybes, dažnai tai nėra didelė problema, nes tokie dalykai nėra dažnai sutinkami. Bet kai autorius išgalvoja savo karinius laipsnius, visą magijos sistemą, padarus, augalus ir daiktus iš tų augalų/padarų… Skaitymas darosi biški komplikuotas. Vertėjas turbūt bandytų pasikarti ant durų rankenos, bet skaityti kokybišką lietuvišką vertimą būtų bent dešimt kart lengviau.
Visi be išimties knygoje sutinkami personažai, turi kokį nors patobuliną, kuris jiems padeda daryti darbą geriau, paprasčiausias pavyzdys – kareiviai turi daugiau jėgos/raumenų. Burtininkai gali turėti naktinį matymą, uoslę geresnę nei šunys ir panašiai (Pastaba: knyga nevartoja žodžio burtininkas, nes, kai kuri savo pasaulį, privalai vengti bet kokių standartinių terminų, bet jūs suprasite apie ką, kai skaitysite).
Dinios yra graviruotojas. Tai reiškia, kad jis turi tobulą atmintį ir gali atsiminti viską iki smulkiausios detalės, o dialogus atkartoti, net imituodamas kitų žmonių balsus. Tai tikrai nėra fantastinė supergalia, kurią aš norėčiau turėti, bet kaip pagrindiniam personažui, sakyčiau, viena iš įdomesnių.
Tai kaip pats detektyvas? Ar skaitytojas skaitydamas gali surasti kas yra žudikas? Atsakymas yra hm… Yra dalykų, kuriuos žino tik Anagosa Dolabra ir jie yra atskleidžiami, tik tuomet kai detektyvė juos pasako, tačiau kartas nuo karto yra numetamos tokios akivaizdžios užuominos, kad net būna graudu, kaip Dinios jų nepastebi.
Bendrai paėmus knyga skaitosi labai smagiai, bet 400 puslapių yra per daug, kad ir kokia smagi knyga būtų.
Paskutinis dalykas: 105 puslapyje yra vardinami žuvę kareiviai: Alaus Vanduo, Suo Akmuo, Ginklas. Ir tai ne vienintelė vieta knygoje, kur lietuviški žodžiai naudojami kaip žmonių vardai/pavardės. Labai keistas jausmas rasti angliškoje knygoje lietuviškus žodžius. Kita vertus, girdėjau, kad Afrikoje tėvai vadina vaikus angliškai žodžiais, pavyzdžiui stabdis arba sankaba, tai gal tokie dalykai yra normalu…
Mano vertinimas:
– knyga yra pakankamai gera, kad norėčiau perskaityti sekančią serijos knygą.