Knyga. Skomanto kronikos - Notangų vitingas Daubaras
Nekenčiu, kai pirmieji knygos puslapiai atpasakoja kokią nors kitą, ankstesnę serijos knygą, šiuo atveju – Ilga kelionė namo.
Priešingai nei kitos Skomanto knygos, ši knyga nėra vienas nuotykis. Jinai sudaryta iš šešių skyrių, kurie kiekvienas yra atskiras mini nuotykis. Aš manau, kad tai geras sprendimas, jei knygos tikslas yra supažindinti su tų laikų žmonių papročiais. Pavyzdžiui vienas skyrius yra pasakojamas koncentruojantis į žemaičių valstietį, kitas - į notangų vitingą, trečias – į mongolų armiją. Taip galima pateikti ir daugybę trumpų nuotykių, kuriuos įdomu skaityti ir daugybę buities detalių, kurios atrodo labai vietoje ir laiku.
Aišku, visą knygą vienija, kad vėliau ar anksčiau tuose nuotykiuose pasirodo Daubaras.
Daubaro paprašo vadovauti žygiui į kaimynines gentis, tačiau šis atsisako. Tuomet jo motina Medeina nueina į mišką, išburia sūnaus ateitį ir liepia jam vadovauti žygiui. Žygio metu jis negaus jokių turtų, tačiau šis žygis pakeis jo likimą, jis susiras žmoną, pilį ir susilauks vaikų. Būtent per visą knygą einama link to galutinio tikslo, kuris įvardinamas pradžioje.
Visi kilmingi vyrai knygoje pavaizduoti kaip nekompetentingi mulkiai, nieko neišmanantys, tenkinantys tik savo ego, kuris didesnis už jų pilvą, o pilis valdo jų žiauriai protingos žmonos, kurios visuomet yra teisios. Kažkodėl aš abejoju, jog istoriškai tai yra teisinga. Iš istorijos vadovėlių mes žinome, kad buvo ypatingų moterų, tačiau tai tik lašas jūroje ir istoriją kūrė vyrai. Ši knyga atrodo kaip feminisčių propaganda.
Labai keistai atrodo knygos pabaiga. Galbūt aš skaičiau neatidžiai, nes jeigu jinai tikrai yra tokia, tai... Žodžiu, spoileris. Pabunda Daubaras ir supranta, kad neaišku kas vakar atsitiko, bet jis miegojo ne savo lovoje. Pasisuka į šoną, o ten sėdi nuoga moteris ir sako jam: tu permiegojai su manim, dabar turi vesti. Pabaiga.
Mano vertinimas:
– nekreipkite dėmesio į visus mano priekaištus, palyginus su kitomis Skomanto knygomis, manau, jog ši visai nebloga.