Knygos Juodraštis analizė
Iki šiol rašiau tik filmų analizes dėl vienos paprastos priežasties. Filmai paprastai užtrunka tarp 30 ir 90 minučių, todėl prieš rašydamas analizę gali be problemų peržiūrėti filmą 2-3 kartus. Kalbant apie knygas… Knygų, kurias galima perskaityti per valandą, neverta analizuoti. Kiek laiko užtruktų perskaityti knygą du kartus: vieną kartą savo malonumui ir antrą kartą dėl analizės?
Vis tik pasibaigė mano neskaitytų knygų sąrašas ir pagalvojau, kad padarysiu tai, ko niekada nedariau: paimsiu knygą ir perskaitysiu antrą kartą. Savo skaitymui pasirinkau knygą, kuri man labai patiko. Aš tą knygą skaičiau prieš maždaug penkiolika metų. Ta knyga yra Sergej Lukjanenko Juodraštis, pirmoji Juodraščio dvilogijos dalis. Antroji – Švarraštis.
Taigi, pakalbėkime apie Juodraštį.
Perspėjimas. Žemiau pateikiamas sutrumpintas knygos siužetas, todėl jeigu planuojate skaityti knygą, grįžkite vėliau.
Knygos eigą rašiau skaitydamas knygą, o kai baigiau viską, suskirsčiau į keturias dalis, kad mums būtų lengviau kalbėti apie knygą. Kadangi, rašiau santrumpą skaitydamas knygą, praleidau kai kuriuos dalykus, kurie pasirodė svarbus vėliau, todėl jie buvo pristatyti tuomet, kai aš supratau, kad jie yra svarbūs.
Virsmas (5/308 pls, 1 skyrius)
Knyga yra rašoma iš pirmo asmens, kas leidžia labiau skaitytojui įsijausti.
Pirmos keletas knygos pastraipų yra sovietinės filosofijos pristatymas, žinant, kad knygos tikslinė auditorija yra rusai, tos pastraipos turėtų užkabinti skaitytoją ir jaustis, lyg skaitytų kažką labai artimo sielai. Realiai visi skyriai prasideda tokiu filosofiniu nuotaikos kūrimu.
Tačiau rašytojas nešvaisto laiko veltui ir veiksmas arba kitaip sakant nelaimės prasideda jau pačiame pirmame puslapyje. Pasirodo, kažkas užėmė pagrindinio veikėjo - Kirilo butą ir jis nieko dėl to negali padaryti.
Sekančiuose puslapiuose pagrindinio veikėjo situacija tik blogėja: pirmiausiai jį pamiršta pažįstami, vėliau draugai, o galiausiai ir artimieji, tėvai. Galiausiai pagrindinis Kirilas įvykdo netyčinę žmogžudystę, jis nužudo Nataliją - moterį, kuri užėmė jo butą. Jį suima policininkai. Veikėjas atsiduria žemiausiame savo gyvenimo taške ir tuomet sužino, kad jis yra toks neįsimenamas, kad policininkai net negali prisiminti kodėl jį suėmė. Tuomet Kirilas pagalvoja, kad jis tapo tobulu nusikaltėliu: jis gali atlikti nusikaltimą, o policininkai jį sugavę iš karto pamiršta. Mes, skaitytojai, nekantriai laukiame kas bus toliau? Ar pagrindinis veikėjas eis įvykdyti kokį nors nusikaltimą?
Tiesa, mums neduoda ramybės dar vienas klausimas: Natalija prieš mirtį išsidavė, kad yra kažkaip prisidėjusi prie viso to, kas atsitiko Kirilui. Ar mes sužinosime, kaip jinai įsivėlė į tą reikalą?
Pagrindinis veikėjas neturėdamas kur eiti, nueina į visą parą dirbantį prekybos centrą.
Pažintis (60/308 pls, 6 skyrius)
Vaikščiodamas po prekybos centrą vaikinas gauna skambutį iš paslėpto telefono numerio. Balsas telefone padiktuoja Kirilui kur eiti. Neturėdamas daugiau ką veikti, pagrindinis veikėjas nueina nurodyta kryptimi ir randa pastatą, kuris iš lauko atrodo kaip vandens bokštas, tačiau viduje jis yra visai jaukus trijų aukštų namas.
Netrukus Kirilas supranta, kad bokštas yra vartai tarp pasaulių. Bokšte yra penkios durys, tačiau tik dvi atviros į Maksvą ir į Kimgimą. Vaikino darbas yra būti muitininku tarp dviejų pasaulių.
Kirilas nusprendžia pasinaudoti savo turima galia būti nepastebimu ir apvogti maisto prekių parduotuvę ir tuomet supranta, kad nepastebimumas išnyko ir jis yra tiesiog eilinis žmogus, kurio niekas nepažįsta. Kam nepastebimumas buvo reikalingas anksčiau, jeigu jis išnyko?
Paskambina Kotia. Jūs dabar klausiate kas yra Kotia? Kotia yra geriausias Kirilo draugas, kuris bandė įvairiais būdais išspręsti vaikiną užklupusias problemas pirmoje knygos dalyje. Jeigu visi draugai užmiršo, tai kaip Kotia neužmiršo? Atsakymas, jis užmiršo. Tačiau jis taip pat užsirašė visus savo bandymus padėti draugui ir radęs užrašus nusprendė paskambinti nors nieko neprisiminė. Kotia dirba žurnalistu, todėl natūralu, kad jis seka kiekvieną įdomią istoriją.
Kotia iškelia klausimą, kuris svarbus kiekvienam skaitytojui: kam viso to reikia? Kiekvienas viengungis sutiktų dirbti muitininku tarp dviejų pasaulių, tai kodėl reikėjo, kad visi užmirštų pagrindinį veikėją?
Bokšte apsilanko pirmieji turistai: pagyvenęs vyras ir jauna mergina. Eidama mergina numeta raštelį, kuriame liepiama po valandos surasti baltąją rože ir žmogus atsakys į visus klausimus.
Kirilas ir Kotia išeina į Kimgimą. Suranda viešbutį pavadinimu „Balta rožė“. Prieš įeidamas Kirilas dvejoja, nujausdamas kažką blogo. Viešbutyje siaučia kaukėti užpuolikai. Kirilas dalį jų patvarko tarsi būtų daugybę metų praktikavęs kovos menus. Kiti užpuolikai pabėga, bet prieš pabėgdami sužeidžia Kirilą. Tuomet Kirilas sužino, kad turi naują savybę – fantastiškai greitai gyti.
Viešbučio „Balta rožė“ savininkė yra vardu moteris Balta rožė, jinai yra maždaug dviejų šimtų metų amžiaus iš Maskvos. Rožė teigia, kad jie yra žmonės, kurie pasiekė savo funkcijos viršūnę, todėl jiems buvo suteiktos galios, jie yra meistrai. Toks paaiškinimas nevisiškai žavi Kirilo, nes jis buvo pardavėjas, ne muitininkas savo pasaulyje.
Į viešbutį atvyksta Feliksas. Jis sako, kad užpuolikai greičiausiai laukė jo. Paskutiniu metu net kelis kartus buvo kėsintasi į jo gyvybę, tačiau jis nežino kas ar kodėl jo nemėgsta.
Feliksas yra restorano savininkas. Jis žino daug įvairiausių patiekalų, be to žino kokio patiekalo labiausiai nori kiekvienas jo restorano lankytojas. Feliksas pakviečia vaikinus į savo restoraną ir pavaišina. Vaišių metu, Feliksas teigia, kad Balta Rožė seka pasakas, jokie jie ne meistrai, o tiesiog funkcionalai. Tai yra visiška loterija kas kokią funkciją gauna ir jų vienintelis reikalas atlikti savo funkciją, niekas netikrina kaip gerai ar blogai ją jie atlieka. Funkcija duoda tam tikrų privalumų. Savo bokšto viduje funkcionalai yra praktiškai nemirtingi, jie gali jausti kitus žmones priklausomai pagal jų funkciją t. y. muitininkas jaučia kontrabandą, jų bokštas keičiasi pagal jų norus. Kuo toliau funkcionalai yra nuo savo funkcijos, tuo jie yra silpnesni, o viršijus 15km atstumą, tampa paprastais žmonėmis. Jeigu jie negrįžta į savo bokštą ilgą laiką, tai bokštas išnyksta.
Feliksas yra Kimgimo gyventojas ir įteikia penktos klasės geografijos vadovėlį. Jį paskaitęs Kotia pastebi, jog Kimgime nėra valstybių, tik pavieniai miestai, nors žemynai labai panašūs į Žemės. Kotia teigia, jog Kimgimas yra dirbtinis pasaulis.
Bokšte atsiveria trečios durys, jos yra į paplūdimį, šitas pasaulis yra negyvenamas.
Užpuolimo metu vienas užpuolikas nusitraukė kaukę ir pasirodė, jog yra mergina. Skaitydamas tą vietą aš nelabai kreipiau dėmesį, nes nusitraukti kaukę yra visiška nesąmonė. Kam tuomet apskritai dėtis tą kaukę? Filmuose dažnai veikėjai nusitraukia kaukes tam, kad žiūrovai žinotų, jog vaidina brangiai apmokami aktoriai, o ne pigus antrininkai.
Į bokštą pasibeldžia mergina, kuri organizavo Baltos rožės viešbučio užpuolimą. Kirilas galvoja, kad reikės kovoti, bet mergina paprašo perėjimo į paplūdimio pasaulį. Po kiek laiko funkcionalas policininkas pasibeldžia į duris ir sako, kad vejasi bėglę. Policininkui bėglės pavyti nepavyksta. Policininkas paaiškina, jog bėglė, anksčiau buvo funkcionalė gydytoja, bet apleido savo funkciją ir ėmė organizuoti pasikėsinimus į funkcionalus.
Į bokštą atvyksta komisija įvertinti naujo funkcionalo, ją sudaro Natalija, politikas Dima ir komikas. Natalija paaiškina, kad kiti du yra tik turistai. Natalija yra funkcionalė akušerė. Jos darbas priimti ne paprastus gimdymus, bet naujų funkcionalų. Kirilo atvejis buvo labai sudėtingas. Paprastai žmogaus butas pasikeičia, jo vietą užima kitas žmogus tiek bute, tiek darbe, tačiau Kirilo atveju taip neatsitiko. Paprastai kiti žmonės užmirštami per dieną, tačiau Kirilo atveju jo neužmiršo net kelias dienas.
Komisija išvyksta. Kotia išeina ieškoti bėglės funkcionalės.
Misija (161/308 pls, 14 skyrius)
Politikas Dima grįžta ir pasako, kad Kirilas yra labai perspektyvus, jis atvėrė duris į du pačius populiariausius pasaulius. Dima turi prašymą. Jis nori, kad Kirilas atvertų duris į pasaulį, į kurį niekas nebuvo atvėręs durų jau 50 metų. Taip sakant, politikas turi užduotį/misiją pagrindiniam veikėjui.
Dima nori atverti duris į pasaulį vadinama Arkanu. Kuo tas pasaulis ypatingas? Jis gyvena 30 metų priekyje Žemės. Kitaip sakant sekant Arkano naujienas galima išvengti nelaimių, laiku pasiruošti žemės drebėjimams, uraganams ir panašiai. Kirilas spėlioja, kad durys buvo užvertos tuomet, kai Stalinas sužinojo, kad Sovietų sąjunga sugrius.
Kirilas atveria duris į Nirvaną. Tai pasaulis, kuriame auga psichotropiniai grybai, todėl visi jo gyventojai yra visą laiką apsvaigę. Funkcionalai naudoja šį pasaulį kaip kalėjimą ištremdami žmones, kurie padarė ką nors blogo funkcionalams.
Nirvanoje Kirilas randa merginą, kuri numetė jam raštelį. Meginos vardas Nastia. Jis parsineša Nastią į bokštą ir vėliau paleidžia į Maskvą. Iš merginos sužino, kad užpuolikai norėjo pagrobti jį ir Feliksą. Nastia nori, kad jis atidarytų duris į Žemę-1. Jinai galvoja, kad visi funkcionalai atėjo iš to pasaulio. Pasaulis, kuriame gyvena Kirilas vadinamas Žeme-2, Kimgimas – Žeme-3.
Kirilas atveria duris į naują pasaulį ir išeina į jį pasivaikščioti. Kaip paaiškėja tas pasaulis yra Žemė-1 arba Arkanas (Beje, Arcane iš anglų kalbos reiškia slaptas). Vietiniai nelabai apsidžiaugia durimis į jų pasaulį ir bando Kirilą nužudyti. Mirtinai sužeistas jis šiaip ne taip grįžta į bokštą. Bokštas pagydo muitininko žaizdas.
Grįžta Kotia iš savo turistinio žygio. Ne vienas, su gydytoja-nusikaltėle, jos vardas Illan.
Atomazga (253/308 pls, 21 skyrius)
Kirilas aplanko savo tėvus, kurie jo neprisimena. Tai sukelia norą vaikinui maištauti prieš funkcionalus. Tuomet Kirilas be jokios priežasties ar motyvacijos nueina pas Nastią. Šita vieta man nepatinka, bet turbūt to reikia, kad istorija galėtų judėti į priekį.
Pas Nastią ateina policininkas funkcionalas, kad ja „pasirūpintų“. Vyras originaliai buvo istorikas ir jam labai patinka jo darbas. Jam nepatinka būti policininku, bet jis negali nepaklusti savo funkcijai. Kirilas ir policininkas susimuša. Kirilas laimi.
Kirilas ir Nastia bėga į Kirilo bokštą. Į bokštą ateina Natalija ir sako, kad Kirilas savo elgesiu nusikalto. Jinai nužudo Nastia ir pradeda griauti bokštą. Kiekvienai plytai iš bokšto iškritus, Kirilas jaučia skausmą savo kūne. Funkcionalas yra stipriausias savo funkcijoje, todėl Kirilas susikaupia ir ima žudyti Nataliją su bokšto pagalba. Natalija perspėja dėl dviejų dalykų. Pirma, jeigu jinai mirs, tai visi jos priimti funkcionalai neteks savo galių. Antra, kuratorius t. y. jos viršininkas neleis tokios situacijos ir nubaus Kirilą. Kirilui abu punktai yra nesvarbu, todėl bokštas suvalgo Natalija. Kirilas netenka savo funkcijos. Bokštas, kuris buvo jo, dabar virsta tiesiog senu apleistu vandens bokštu. Bokšto viduje Kirilas randa negyva Nastia, jinai rankoje laiko žiedelį nuo virtuvinės mentelės. Kirilas užsideda žiedelį ant savo piršto atsiminimui.
Prie bokšto atsiranda Kotia. Kirilas nuspėja, kad Kotia yra kuratorius. Atspėjimo priežastis labai paprasta. Visi žmonės užmiršo Kirilą, kai jis tapo funkcionalu. Jis dingo ne tik iš atsiminimų, bet ir iš nuotraukų, dokumentų. Tačiau, jis kažkaip nedingo iš Kotios kompiuterinių užrašų.
Kotia elgiasi draugiškai, siūlo Kirilui tapti akušeriu ir bando išvilioti kaip jis sugebėjo nužudyti Nataliją. Kai pagaliau sužino, kad Nataliją nužudė bokštas, o ne Kirilas, jis ima smaugti Kirilą, Kirilas trenkia Kotiai, taip kad jis išskrenda iš automobilio su visomis durimis. Išsigandęs Kotia pabėga į kitą pasaulį.
Kirilui paskambina tėvas ir apkaltina gėlių nelaistymu, taip pat kviečia užsukti į svečius.
Istorijos pabaiga (308/308 pls, iš viso 25 skyriai). Turiu pripažinti, kad analizuoti šitą istoriją yra labai sunku. Nors aš knygą skaičiau su tikslu analizuoti, tačiau aš įsijaučiu į istoriją ir noriu sužinoti, kas atsitiks toliau.
Ar mes turime istoriją? Taip.
Ar istorija pasibaigė? Ne.
Pakalbėkime apie viską iš eilės.
Istorijos logika
Istorija prasideda nuo eilinio žmogaus su kuriuo mes galime save sutapatinti. Tiesa pasakius, Haris Poteris irgi prasideda nuo eilinio berniuko. Jeigu istorija prasidėtų, kai Kirilas jau yra funkcionalas, mums skaitytojams būtų sunkiau su juo susitapatinti bei jį suprasti.
Istorija prasideda nuo blogo įvykio ir pagrindinio veikėjo padėtis vis blogėja. Pagrindinis veikėjas nesirenka tokios situacijos, jis yra tik keleivis. Realiai daugiau nei pusę knygos (iki pls 161) pagrindinis veikėjas yra mėtomas ir vėtomas kaip šakaliukas per audrą.
Antrąją knygos dalį pavadinau „pažintis“, nes veikėjas susipažįsta su nauju pasauliu, į kurį jį įmetė likimas.
Viešbučio Balta rožė užpuolimo metu, jis sužino, kad gali kovoti kaip profesionalus kovotojas bei greitai gija. Tai jis sužino per veiksmą, o ne pasakojimą. Feliksas savo pasakojimu užpildo tik smulkmenas, kurių per veiksmą neįmanoma sužinoti arba užtruktų labai ilgai.
Politikas Dima paprašo Kirilo atidaryti duris į Arkaną. Tą aš pavadinčiau trečia dalimi, nes čia veikėjas pirmą kartą aktyviai bando imtis veiksmų. Jo pirmas bandymas yra nesėkmingas, jis atidaro duris į Nirvaną.
Nastia paprašo atidaryti duris į Žemę-1. Šį kartą Kirilui pavyksta, bet Žemė-1 arba Arkanas nėra, tai ką visi įsivaizdavo. Arkanas nepriima draugiškai Kirilo, čia jis vos nežūsta. Tačiau bokštas jį išgydo ir tai parodo, koks gali būti stiprus bokštas.
Atpasakojimo metu praleidau vieną momentą, sužeistas Kirilas supranta, kad nori gerti, tačiau jis guli pirmame aukšte, o kriauklė yra trečiame, jis niekaip negali užlipti, neturi jėgų. Jeigu Kirilas negaus vandens, mirs. Jis mintimis įsako pratrūkti vamzdžiui. Bokštas paklūsta. Tai mums skaitytojams parodo, kad Kirilas gali savo mintimis keisti bokštą. Mes tą sužinome, ne pirmą kartą. Pirmą kartą tokį dalyką pasakė Rožė ir tą patvirtino Feliksas, bet jie tą pasakė žodžiais, o dabar veikėjas tą išbando praktiškai. Tai yra svarbu, nes būtent bokštą Kirilas panaudojo savo paskutinėje dvikovoje norėdamas įveikti Nataliją. Benedict Jacka aš kaltinu tuo, kad jis išsitraukia labai galingą triuką, kuris nebuvo anksčiau niekada pristatytas. Čia taip nėra. Viskas yra pristatoma ir pakartojama bent po du kartus.
Atomazgos daliai aš priskyriau šiek tiek daugiau skyrių, nei turbūt realiai reikėtų. Bet manau, jog tai yra svarbu. Pirmiausiai Kirilas aplanko savo tėvus, kas patvirtina, kad jie jo neprisimena. Po to būna dvikova su policininku Nastios bute. Prieš dvikovą policininkas pasiskundžia, kad jis rašo istorinius straipsnius, bet nieko negali publikuoti, nes visi jo tekstai kažkur pasimeta. Būtent taip pat kaip atsitiko Kirilui knygos pradžioje (Atpasakojime tą momentą praleidau). Skaitant tai pasirodo labai keista, nes Kirilas su tokiu dalyku lyg ir nesusidūrė po to kai tapo muitininku. Bet šitie du momentai yra tik tam, kad parengti skaitytoją didžiausiai staigmenai – pats didžiausias blogiukas iš tiesų yra pagrindinio veikėjo geriausias draugas – Kotia. Visi dokumentai susiję su Kirilu išnyko, išskyrus Kotios užrašus. Kaip tai galėjo atsitikti? Atsakymas – vadovaujantis pasaulio logika negalėjo. Ir visą tą informaciją rašytojas pateikia mums laiku bei vietoje, bet tuo pačiu jis mus užliuliuoja, sakydamas, kad Kotia yra žurnalistas. Kitaip sakant, mes, skaitytojai galėjome nuspėti, kad Kotia yra blogiukas nuo pat knygos pradžios, bet aš abejoju ar nors vienas skaitytojas tą padarė.
Jeigu pažiūrėsime per veikėjus, tai viskas yra susiję. Natalija yra ta, kuri išstumia Kirilą iš jo pasaulio. Pradžioje Kirilas ir Natalija turi dvikovą dėl buto. Natalija laimi. Antra dvikova vyksta Kirilo bute, kai jis nebeturėdamas draugų nori suprasti kas darosi. Natalija pati užšoka ant peilio ir taip nusižudo, kas dar labiau sukrečia Kirilą. Ir nors dvikova pasibaigė Natalijos mirtimi, šitą dvikovą jinai irgi laimi. Toliau atvyksta komisija, kuri priima Kirilą naujose pareigose ir ta komisija yra Natalija (Funkcionalai nemirtingi). Galiausiai pagrindinė knygos dvikova vyksta tarp Kirilo ir Natalijos. Natalija mano, kad yra nenugalima, todėl ateina kautis ten kur Kirilas turėtų būti pats stipriausias. Kirilas laimi, bet negalima sakyti, kad pergalė buvo lengva. Jeigu kalbėtume apie pergalės kainą – jinai milžiniška: Nastios gyvybė ir Kirilas praranda visas savo galias.
Kotia irgi visuomet buvo šalia. Sužinojus, kad jis yra kuratorius t. y. pats didžiausias blogietis, lyg ir reikėtų iš naujo peržiūrėti visus Kotios veiksmus ir pabandyti pažiūrėti ko jis siekė, bet aš negaliu to padaryti. Neskaitant to, kad Kotia turėjo užrašus apie Kirilą, kai visi kiti pamiršo, joks Kotia elgesys nerodo, kad jis yra kažkas kitas nei paprastas žmogus. Jis yra žurnalistas, todėl labai logiška, kad nori įsivelti į nuotykį su Kirilu. Nei viename momente jis nepademonstruoja, kad turi kažkokių specialių galių.
Nastia - šitas veikėjas man atrodo labiausiai pritemptas, dirbtinis. Nastia pasirodo, kaip turtingo verslininko mergužėlė ir įvilioja Kirilą į spąstus. Vėliau Kirilas ją sutinka Nirvanos planetoje, iš kur ją išgelbėja. Sužino, kad jinai susidėjusi su maištininkais ir paleidžia ją. Toliau Kirilo elgesys yra be jokios motyvacijos ar logikos, bet jis apsilanko pas Nastia, susikauna su policininku. Galiausiai Nastia mirtis yra viena iš dvikovos prieš Nataliją priežastis.
Politikas Dima yra tikrai epizodinis veikėjas, bet jis nėra tuščias. Aš sakyčiau, kad jis yra tikresnis veikėjas nei Nastia. Nors istorijos progreso jis nelabai stumia, tačiau jis suteikia istorijai papildomą skonį bei padeda geriau suprasti kitus pasaulius.
Knyga yra įtraukianti, nes joje yra daug veiksmo. Pirmoje dalyje veikėjui viskas ritasi blogyn ir atsitinka tik vienas geras dalykas – policininkai jo nepasodina į kalėjimą.
Antra dalis nėra ką lengvesnė: 1) kai veikėjas nori apvogti parduotuvę, jis supranta, kad nebėra nepastebimas; 2) Viešbutyje „Balta rožė“ jo laukia užpuolikai ir sužeidžia.
Trečioje dalyje veikėjas atsiduria arčiausiai mirties per visą istoriją, na ir ketvirtoje dvi dvikovos su istorijos blogiukais, viena yra lemiama (su Natalija), o kita tik įžanginė (su Kotia).
Antroje ir trečioje dalyje yra daugiausiai „gyvenimo“ t. y. įvykių, kurie nėra nei labai blogi, nei labai geri. Susipažinimas su pasauliu, pagrasinimai neieškoti valdžios, o tiesiog atlikti savo funkciją, nepasitenkinimas dėl Nastios ištraukimo iš Nirvanos. Tai yra mini konfliktai, kurie stumia istoriją į priekį ir nedaro knygos nuobodžia. Pavyzdžiui Feliksas pakviečia Kirilą į visų funkcionalų susirinkimą. Jeigu jie ten tik gertų ir valgytų, būtų labai nuobodi scena, tačiau pobūvio pradžioje Feliksas pasiveda Kirilą į šoną ir paaiškina, kad Nastios išgelbėjimas iš Nirvanos yra neteisingas elgesys. Įvykis, kuris galėjo būti tik fileris, dabar tapo istorijos dalimi.
Ar yra dar kažkas svarbaus ko aš nepastebėjau?
Knyga, aišku, nėra tobula, kas man nepatinka tai veikėjų vardai: Natalija, Nastia, Kotia, Kirilas. Per daug panašu. Knygoje yra taip pat keletas momentų, kuriuos aš norėčiau pavadinti tiesiog fileriais. Jų nėra daug ir į atpasakojimą aš jų neįtraukiau.
Ko trūksta
Kaip jau aukščiau minėjau mes turime istoriją, bet jinai nesibaigė. Pirmiausiai nesibaigė todėl, kad Kotia – pagrindis blogiukas pabėgo. Antra, Illan istorijoje pasirodė du kartus, bet jos likimas liko neišspręstas. Knygos gale Kirilas labai nori skirsti į Charkovą, bet mums skaitytojams neatskleidžia kodėl. Ketvirtas dalykas, Kirilas turi kažkokią galią, kuri padėjo jam įveikti Kotią, bet kokią tiksliai galią jis turi ir kaip ją panaudos? Galiausiai penktas dalykas, Kirilas supranta, kad funkcionalai atėjo ne iš Žemė-1. Taigi, lieka daug palaidų galų, kurie greičiausiai išsispręs antroje knygoje.
Pabaigoje noriu pasakyti, kad knygos analizę daryti žymiai sunkiau nei filmo. Nežinau ar čia dėl mano pasirinktos knygos ar visos knygos yra tokios. Jeigu skaitysite, knygas apie knygų rašymą, ten viskas paaiškinta paprastai. Yra trijų aktų struktūra: pažintis su veikėjais, antra dalis, kulminacija. Tačiau, kai skaitai šitą knygą viską išskirti nėra taip paprasta, nes knyga nėra aiškiai padalinti į tris dalis ir knyga įtraukia į veiksmą, labai sunku atsitraukti ir pažiūrėti iš toliau.
Filme ta trijų aktų struktūra jaučiasi žymiai lengviau ir atsitraukti žymiai lengviau, galbūt dėl to, kad aš filmą galiu pažiūrėti kelis kartus, atsisukti kokią nors sceną, kuri man sukėlė klausimų ir tiesiog kelis kartus peržiūrėti tik tą sceną.