Knygos Švarraštis analizė

Kadangi Juodraštyje istorija nesibaigė, tai pagalvojau, jog visai logiška būtų iškarto imti ir perskaityti Švarraštį. Originaliai, Švarraštis buvo parašytas metais vėliau, o į lietuvių kalbą išverstas dviem metais vėliau. Taigi, aš nesu skaitęs iš karto abiejų knygų, ankstesnio skaitymo metu, tarp šių knygų buvo dviejų metų pertrauka. Kalbant atvirai, jeigu aš prisiminiau tam tikrus epizodus/momentus iš pirmos knygos, tai neturėjau jokių prisiminimų apie šią dalį.

Taigi, pakalbėkime apie Švarraštį.

Perspėjimas. Žemiau pateikiamas sutrumpintas knygos siužetas, todėl jeigu planuojate skaityti knygą, grįžkite vėliau.

Klajonės (5/297 pls, 1 skyrius)

Knygos pradžia sakyčiau gana silpna, kita vertus, turbūt visi skaitė Juodraštį, prieš pradėdami skaityti šitą knygą, todėl jiems didelės įžangos nereikia.

Kirilas važiuoja traukiniu į Charkovą. Deja, sekančioje stotelėje traukinį ima tikrinti funkcionieriai iš Arkano. Kodėl jie tikrina traukinį? Lyg ir pirmoje knygoje sutarė, kad Kirilas negali eiti į Arkaną ir viskas tuo baigta.

Kirilas pabėga nuo persekiotojų ir sėda į taksi. Charkove jis susiranda muitininkę funkcionalę Vasilisą. Apie Vasilisą Juodraščio analizėje nepasakojau, nes pamaniau, jog tai yra visiškai nereikšmingas personažas. Vasilisa buvo Kirilo kaimynė, jos bokštas buvo vos už pusvalandžio Nirvanos planetoje. Be jau minėtų dviejų pasaulių, trečiosios Vasilisos muitinės durys vedą į amžino įšalo pasaulį. Kitaip sakant Vasilisa dažnai lankytojų nesulaukia.

Kodėl jis keliauja pas Vasilisą? Taip, jie buvo pažįstami, bet su ja susitiko tik vieną kartą, tokiu atveju geriau jau keliautų pas Feliksą, su kuriuo buvo susitikęs bent jau keletą kartų. Jeigu aš būčiau Kirilas, tuomet aš ieškočiau Ilanos (Pirmoje knygoje jinai buvo vadinama Illan, dabar Ilana). Ilana nutraukė ryšius su savo funkcija, bet taip pat sugebėjo ilgą laiką slėptis nuo funkcionalų, jeigu kas nors gali būti naudingas šitoje situacijoje, tai tik ji… Vietoj to pagrindinis veikėjas bėga pas atsitiktinę bobą… Kodėl?

Kitas variantas būtų nieko nedaryti ir gyventi savo ankstesnį gyvenimą tikintis, kad funkcionalai iš Arkano nelies, bet tuomet nebūtų istorijos.

Skaitant šitą knygą norisi ją lyginti su pirma dalimi. Pirmoje dalyje veikėjas neturėjo jokios kontrolės, mes nežinojome kas gali atsitikti, todėl mums buvo įdomu skaityti. Šitoje visus sprendimus priima pats veikėjas, bet mes nežinome jo tikslo, mes nežinome kas atsitiks, jeigu jis nepasieks savo tikslo, kitaip sakant nėra motyvacijos, todėl knygos pradžia nėra įtraukianti.

Kirilui besisvečiuojant pas Vasilisą jos bokštą iš Charkovo pusės apsupa fukcionalai iš Arkano. Kirilas pabėga į trečiąjį pasaulį (tas kur šalta). Per jį jis nueina iki kito bokšto, kuris pasirodo yra Lenkijoje. Čia iš bokšto jis patraukia į traukinių stotį, bet jį apsupa trys funkcionalai policininkai. Tuomet iš niekur atsiranda Kotia ir išgelbėja Kirilą. Kotios pasirodymas yra staigmena, bet tuo pačiu negalima pasakyti, kad jis yra netikėtas. Kotios pasirodymas yra netikėtas, nes jie išsiskyrė, kai Kotia bandė pasmaugti Kirilą. Kita vertus Kotia buvo vienas iš pagrindinių pirmos knygos personažų, todėl būtų keista, kad jis visiškai nefigūruotų šitoje knygoje.

Nors Kirilas neturi pasirinkimo, Kotios atžvilgiu jis vis tiek nėra nusiteikęs draugiškai dėl to kaip jų draugystė baigėsi pirmoje knygoje.

Kotia perkelia Kirilą į kuratoriaus rezidenciją. Kuratoriaus rezidencija yra Tibete. Aišku, kad Tibete, kur daugiau jinai galėtų būti?

Kotia papasakoja savo istoriją. Jis tapo funkcionalu saksafonininku, nors neturėjo muzikinės klausos. Nužudęs ankstesnį kuratorių jis pats tapo kuratoriumi. Kaip kuratorius, jis nėra pririštas prie jokios vietos, bet taip pat neturi tokių galių kaip Kirilas ar kiti funkcionalai. Jo vienintelė speciali galia yra persikelti iš vieno pasaulio į kitą arba iš vienos vietos į kitą.

Kotia nuobodžiavo, todėl davė Kirilo vardą akušerei, kad paverstų draugą funkcionalų.

Paskutiniu metu pradėjo dingti Kotios galios, todėl jis bandė pasmaugti Kirilą, galvodamas, kad šis kėsinasi į jo vietą.

Pasirodo kartu su Kotia Tibete gyvena ir Ilana, jinai žino, kad Kotia yra kuratorius. Man pasirodė, kad Ilanos požiūris pasikeitė, anksčiau jinai norėjo kovoti su fukcionalais, dabar nori visus Žemės gyventojus paversti jais.

Kotia ir Ilana turi planą, kaip įveikti Arkaną. Kirilas turi keliauti į Tvirtovės planetą ir paprašyti vietinių pagalbos. Tvirtovės planetą valdo bažnyčia. Toje planetoje visiškai neišvystytos technologijos, bet išvystytas biologijos mokslas, todėl jie turi daug keistų gyvūnų. Tvirtovės bažnyčia mano, kad funkcionalai yra velniai ir visi kiti pasauliai valdomi funkcionalų yra įkalinti pragare.

Kirilui nepatinka planas, bet jis vis tiek imasi jį vykdyti.

Kirilas iš Tibeto keliauja į Maskvą, iš Maskvos į Kimgimo pasaulį, o iš ten į Tvirtovę.

Praėjusioje knygoje Natalija grasino, kad ją nužudžius, visi jos sukurti funkcionalai praras galias, aš galvojau, kad tai reiškia, kad Maksvoje nebeliks funkcionalų, bet taip neatsitiko. Ar Natalija apskritai dirbo?

Tvirtovėje Kirilas pasikalba su kardinolu, kuris pasako, kad jų žmonės neis kariauti į svetimus pasaulius, bet galbūt galėtų padėti kitaip. Kitą rytą kardinolas pasako, jog Arkanas davė tris dienas jiems išduoti Kirilą arba grasina sunaikinti pasaulį. Bet jau po akimirkos Arkanas pradeda Tvirtovės puolimą. Kodėl? Ar čia tam, kad parodyti koks Arkanas yra blogas? Kas tokio gali atsitikti per tris dienas (išskyrus tai, kad skaitytojai numirs iš nuobodulio), kad negalima palaukti?

Tvirtovė sunaikina muitinę. Muitinė į Tvirtovę atsidarė iš Kimgimo pasaulio, ar mes skaitytojai sužinosime, kas jai atsitiko Kimgimo pasaulyje?

Arkanas greta sunaikintos muitinės atidaro naują ir tęsia puolimą. Ar nauja muitinė buvo atidaryta tiesiai iš Arkano pasaulio?

Žūsta kardinolas ir daugybė vietinių. Kirilas nužudo visus kareivius išskyrus vieną, kuris pabėga persikeldamas į kitą pasaulį. Taip Kirilas supranta, kad jį medžioja kuratorius. Kirilas pajutęs galias taip pat persikelia į kitą pasaulį ir atsiduria vidury stepės. Pagrindinis veikėjas patraukia ieškoti civilizacijos.

Kirilas ateina iki jūros kranto, kur jį paima jūreiviai ir nuplukdo į artimiausią gyvenvietę.

Kapitono kajutėje Kirilas pamato dvi nuotraukas, kurios jį sudomina. Vienoje nuotraukoje yra didžiulis sugriautas miestas, kitoje nuotraukoje išdeginta žemė labai primenanti vaizdą iš Žemės-16, kurį Kirilas matė pro Lenkijos muitinės langą (knygos pradžioje).

Atvykęs į miestą aukštai kalnuose jis pamato funkcionalų bokštą. Iš vietinio gyventojo sužino, kad bokštą saugo didžiulis metalinis robotas. Kirilas patraukia į bokštą ir sutinka robotą, pasirodo robotas nėra bokšto saugotojas, kaip tik priešingai, jis nori patekti į bokštą. Prieš 62 metus funkcionalai bandė užpulti roboto pasaulį ir pralaimėjo. Robotas nori sunaikinti funkcionalus, bet kadangi nėra žmogus, jam bokšto durys neatsidaro.

Kirilas įeina į bokštą. Bokšte atliekamas patikrinimas ar Kirilas funkcionalas. Jis praeina patikrinimą ir įleidžia robotą į bokštą. Pasirodo bokštas yra muziejus visko ką funkcionalai pasiekė.

Atomazga (261/297 pls, 20 skyrius)

Kirilas kartu su robotu užkyla ant bokšto stogo. Pasirodo muziejaus prižiūrėtojas, jis yra angelo formos. Robotas puola angelą, bet jokie ginklai angelo neveikia. Robotas miršta.

Kirilas automatu peršauna angelo širdį. Angelas duoda Kirilui keturis pasirinkimus: jis tampa muziejaus prižiūrėtoju vietoj angelo, Kirilas tampa Žemės kuratoriumi, Kirilas išsikrausto gyventi į bet kurią kitą Žemę išskyrus savo gimtąją, Kirilas miršta. Nei vienas pasirinkimas Kirilui nepatinka. Jis palieka angelą ir teleportuojasi į Lenkija. Lenkijoje paštininkas atneša Kiriliui laišką, kuriame Kotia kviečia jį į dvikovą dėl Žemės kuratoriaus vietos. Paštininkas sako Kiriliui: tu nori mane nužudyti, bet aš tik atlieku savo funkciją, mane pakeis kitas paštininkas. Kiriliui pagaliau daeina, kad funkcionalai neturi valdžios, kas buvo kartojama nuo pat pirmos knygos. Funkcionalai veikia kaip nervų ląstelės. Kažkas rašo laišką, kažkas tą laišką pristato, kažkas priima sprendimą, bet bet kurį iš jų galima pakeisti kitu ir sistema veiks toliau. Kirilas trenkia paštininkui į snukį už tai, kad jis nužudė kardinolą ir kitus žmones Tvirtovės planetoje.

Kirilas persikelia į Maskvą. Susitinka su Kotia. Kotia nenori kautis, jis siūlo Kiriliui tapti kuratoriumi, o jis tiesiog pasiduos. Kirilas irgi nenori kautis. Jis pasirenka tapti tiesiog paprastu žmogumi. Pabaiga. Nežinau kodėl bet tokia istorijos pabaiga suteikia pasitenkinimo jausmą. Perskaitai ir galvoji: gera pabaiga!

Istorijos pabaiga (297/297 pls, iš viso 22 skyriai). Iš karto norisi lyginti abi knygas, bet vis dėl to pabandykite pakalbėti pradžioje apie šitą, o tik po to lyginti. Šioje knygoje nėra veikėjų pristatymo, kitaip sakant šita knyga negalėtų stovėti pati iš savęs kaip istorija.

Viskas prasideda tuo, kad pagrindinis veikėjas važiuoja į Charkovą. Kodėl jis ten važiuoja? Ko jis tikisi pasiekti? Mes nežinome. Tiesa pasakius, net atvykus taip ir neaišku, kodėl jis ten važiavo…

Pirmieji įvykiai prasideda tik antrame puslapyje, bet tie įvykiai yra vandenėlis. Pirmosios problemos prasideda tik septintame (12pls, nes knyga prasideda nuo 5pls) puslapyje kas yra neatleistinai vėlai.

Toliau visas veiksmas susiveda į tai, kad pagrindinis veikėjas bėga, nes jį gaudo. Kaip sako lietuvių liaudės iš mintis: duoda – imk, muša – bėk. Kas gaudo Kirilą? Arkano agentai. Kodėl jį gaudo? Mes nežinome. Kas bus jeigu pagaus? Nužudys. Kas bus jeigu nepagaus? Mes nežinome.

Kotia duoda užduotį: susitarti su Tvirtove. Kodėl turi tartis Kirilas, o ne Kotia arba Ilana? Nes kitaip nebus istorijos. Realiai aš nematau jokios priežasties, kodėl Kirilas turi vykti į Tvirtovę, išskyrus tam, kad istorija judėtų. Apie patį planą, mes skaitytojai, daug nežinome, bet vis tiek turime nuomonę, kad jis nepavyks.

Tvirtovėje įvyksta skerdykla. Pagrindinis veikėjas pabėga į funkcionalų gimtinę. Čia paaiškėja, kad nėra didelio blogo imperatoriaus, kurį nužudžius galima būtų švęsti pergalę.

Po daugybės kelionių Kirilas grįžta į Žemę, kur supranta, kad pasikėsinimą į jį organizavo paštininkas. Kodėl jis organizavo? Mes nežinome. Ką jis būtų gavęs, jeigu būtų įveikęs Kirilą? Mes nežinome.

Šita knyga yra žiauriai silpna, ir jeigu nebūtų tęsinys pirmos knygos, jos niekas nebūtų pirkęs, o tie kas būtų pirkę metę po pirmų puslapių. Realiai nei vienas personažas neturi jokios motyvacijos ką nors daryti. Visas veiksmas vyksta tik dėl inercijos. Pagrindinis veikėjas daug keliauja, daug pamato ir grįžęs namo tampa protingesniu. Kad tik jis būtų galėjęs tapti protingesniu be tų kelionių, visą istoriją būtų galima pabaigti pirmoje knygoje pridedant vieną papildomą skyrių – dvikovos su Kotia.

Pirmoje knygoje išskyriau keturias dalis, kurios man atrodė skirtingos. Šitoje išskyriau tik dvi. Aišku, galima pasistengti ir sugalvoti daugiau dalių, bet realiai, jos visos bus panašios.

Antra dalis tik 11 puslapių trumpesnė, bet jos analizė užima vos du puslapius, tuo tarpu kai pirmos - net tris. Skirtumas yra tas, kad pirmoje dalyje reikia padaryti daug pasaulio paaiškinimo, taip pat daug veikėjų ir įvykių, kurie susiję. Antroje dalyje veikėjas tiesiog keliauja, todėl daugelis įvykių ir gamtos aprašymų bendroje schemoje yra visiškai nereikšmingi.

Kalbant apie veikėjus, Kirilo likimas išsisprendžia ir, mes skaitytojai, esame patenkinti tuo sprendimu. Aš manau, jog toks sprendimas buvo geriausias įmanomas sprendimas. Kotios likimas irgi išsisprendžia ir, mes skaitytojai, esame patenkinti. Ilanos likimas išsisprendžia ir bent jau aš esu labai nepatenkintas. Pirmoje dalyje Ilana buvo revoliucionierė kovojanti prieš funkcionalus. Antroje jinai pavirto į įsimylėjusią mergaitę. Jei tik Ilana būtų galėjusi įsimylėti anksčiau, tuomet niekas nebūtų numetęs raštelio Kiriliui, niekas nebūtų jo mušęs, gal net jis nebūtų kovojęs prieš funkcionalus. Žodžiu…

Iš principo ši knyga yra funkcionalų pasaulio pristatymas. Tik tiek ir nieko daugiau. Pirma knyga yra nuotykis, o čia kelionių po pasaulius gidas… Sakyčiau, jog parašyta pradedančiojo rašytojo lygiu… Kai kalbėjau apie Midsomer murders, aš iš pradžių papasakojau kaip istoriją mato skaitytojas/žiūrovas, o po to kas iš tiesų vyksta už scenos. Realiai čia istorijos vaidmenį atlieka pirma knyga, o kas iš tiesų vyksta už scenos vaidmenį atlieka antra knyga.

Turbūt galutinė išvada būtų: ir geri rašytojai kartais parašo silpnas knygas.

Brukštelk žinutę

Komentarai(0)