Knygos Genomas analizė

Tęsiu knygų analizės ciklą. Šį kartą į rankas paėmiau Genomą, vėl autoriaus Sergėjaus Lukjanenko kūrinį. Ši knyga lietuvių kalba buvo išleista 2005 metais, tačiau jos recenzijos mano svetainėje nerasite, nes aš ją perskaičiau prieš svetainės įkūrimą.

Genomas yra pirmoji pagal parašymą, antroji pagal istorijos eigą trilogijos knyga. Tik Genomas buvo išleistas lietuvių kalba, nepanašu, kad kitos dalys kada nors bus išleistos lietuvių kalba.

Prieš pradėdamas skaityti nieko neatsiminiau apie istoriją, išskyrus tai, kad pagrindinis veikėjas turėjo tatuiruotę, kuri man labai patiko. Kuo ji man patiko? Jinai interaktyvi ir atspindi veikėjo emocinę būseną.

Knyga yra padalinta į dalis, kurios savo ruoštu dar yra padalintos į skyrius. Kiekviena dalis turi du pavadinimus. Neturiu supratimo ką jie reiškia.

Perspėjimas. Žemiau pateikiamas sutrumpintas knygos siužetas, todėl jeigu planuojate skaityti knygą, grįžkite vėliau.

Pirma dalis. Pirmasis operonas recesinis. Profai. (5/318pls, iš viso 5 skyriai).

Istorija prasideda tuo, kad pagrindinis veikėjas Aleksas išeina iš ligoninės. Mes skaitytojai, nežinome kodėl jis ten gulėjo, bet mums jau įdomu. Aleksas yra profas t. y. gentiškai modifikuotas žmogus, kad geriau galėtų atlikti savo darbą, pagal profesiją jis yra pilotas.

Veiksmas vyksta ne Žemėje, bet planetoje pavadinimu Gyvas sidabras, dėl to, kad joje buvo rasta daug gyvsidabrio.

Aleksas įlipa į viešąjį transportą, kur darbininkai ima kabinėtis prie mergaitės. Aleksas pasisiūlo padėti, bet mergaitė susitvarko pati. Aleksas ir mergaitė išlipa ir kartu patraukia papietauti. Mergaitės vardas Kim. Aleksas supranta, kad mergaitei tuoj prasidės metamarfozės fazė. Tai yra vienas iš tapimo profu etapu. Metamarfozės fazėje pasikeičia kūnas prisitaikydamas prie naujų galimybių, todėl labai svarbu, kad jinai būtų prižiūrima specialistų, deja, šiuo atveju yra tik Kim ir Aleksas. Nei Kim, nei Aleksas neturi pinigų, kad padėtų mergaitei, Aleksas paima darbą, kurio niekas neimtų, nes darbas atrodo per daug geras, kad būtų tiesa – jis tampa laivo kapitonu.

Mergaitė prisipažįsta, kad turi didelį gelinį kristalą. Aleksas spėja, kad greičiausiai tai nežinomo kosminio laivo smegenis. Aleksas nežino ką apie tai galvoti ir kaip jinai sugebėjo įsigyti tokį brangų daiktą.

Aleksas apžiūri laivą ir pradeda rinkti komandą. Jis norėtų įdarbinti Kim laive, bet jinai neturi dokumentų.

Laivo gydytoja tampa Džaneta iš Ebeno planetos. Džaneta turi net penkis profilius t. y. profesijas. Jos tikėjimas mokė, kad reikia nužudyti visus sutiktus ateivius, kad žmonija galėtų klestėti. Žemės Imperija prieš leisdama išvykti bet kam iš Ebeno planetos juos perprogramuoja būti pakantiems ateivių rasėms.

Laivo energetiku tampa Polis. Jis būtent šituo laivu atskrido iš Žemės Mėnulio, kur buvo laivas pagamintas. Tiesa, skrendant į priekį laivas vadinosi kitaip ir Polis buvo pasamdytas tik vienam darbui – pergabenti laivą.

Laivo navigatoriumi tampa Generalovas – natūralistas. Natūralistas reiškia, kad yra normalus žmogus, jis nebuvo genetiškai modifikuotas, kad geriau atliktų savo darbą. Tokie žmonės ypač reti tarp kosminio skrydžio darbininkų.

Džaneta padaro Kim kraujo tyrimus ir nustato, kad Kim turi kario ir heteros profilius.

Aleksas veda Kim, tam kad pagal jų santuokos dokumentą, Kim galėtų būti išrašyti kiti dokumentai.

Į laivą atvyksta keleiviai – dvi caigos ir jų apsauginis Danilas Ka-trečiasis Šustovas. Caigos yra ateivių rasė, kurie atrodo kaip mažos mergaitės. Džaneta vos susivaldo.

Danilas yra klonas.

Antra dalis. Antrasis operonas egzogeninis. Svetimi. (116/318pls, iš viso 5 skyriai).

Aleksas gauna užduotį skristi į Edeną. Kim kategoriškai atsisako, tačiau nepaaiškina savo nenoro ten skristi.

Paaiškėja, kad Generalovas nekenčia klonų. Jeigu dar prisiminsime, kad Džaneta nekenčia ateivių, tai sumoje gaunasi, kad dramos čia daugiau nei meksikietiškoje muilo operoje. Kas man skamba, absurdiškai, nerealu, netikra. Taip, kad istorijos būtų įdomios reikia konfliktų, bet čia akivaizdžiai persūdyta.

Laivas pakyla ir įskrenda į siaurą hipertunelį, kur jo kelią blokuoja gyvsidabrio tankeris su sugedusiu varikliu. Vienintelis būdas išvengti susidūrimo yra išlįsti į priešiškai nusiteikusių ateivių erdvę, toks variantas Aleksui nepriimtinas, todėl jis paprašo hipertunelio apsauginių stočių sunaikinti tankerį. Apsauginės stotys atsisako. Džaneta peršauna tankerį, taip išvengdama susidūrimo, tankeris netenka savo krovinio, kuris išsilieja į hipererdvę.

Kalbant apie hipererdvę, aš nemanau, jog esu matęs panašią interpretaciją nors viename filme. Fantastinėje knygoje – galbūt, filme – tikrai ne.

Apie incidentą Aleksas informuoja Danilą. Aleksas mano, kad kažkas norėjo susidoroti su jo keleiviais – caigomis.

Kim ateina į Alekso kajutę ir paprašo pakrauti gelinį kristalą. Kim pagaliau nusprendžia pasakyti tiesą apie kristalą. Geliniame kristale gyvena jos draugas – Edgaras. Edeno vyriausybė investavo daugybę pinigų, kad sukurtų geriausią genetiką – žmogų, kuris gali kurti tobulus profus ir nusprendė, kad jam kūno nereikia, todėl apgyvendino geliniame kristale. Edgarui tai nepatiko ir jis padedamas Kim pabėgo iš laboratorijos ir planetos. Edeno slaptosios tarnybos ieško Kim ir Edgaro. Edgaro svajonė yra gauti žmogaus kūną.

Aleksas prisijungia prie gelinio kristalo ir susipažįsta su Edgaru.

Džaneta iš provokuoja caigas pasakyti tiesą, ką jos mano apie žmonių rasę. Žmonių tiesa nesužavi.

Aleksas grįžta pas Edgarą pasikalbėti apie Kim. Aleksas manė, kad Kim yra profilinis karys, nors, esu tikras, jog visi skaitytojai buvo tikri, kad Kim nėra karys, bet greičiau kokia nors šnipė, ninzė ar kažkas iš tos kategorijos. Edgaras pasako, kad Kim yra slaptasis agentas. Aleksas pareikalauja, kad Edgaras pagamintų vaistą, kuris priverstų Kim nustoti mylėti Aleksą. Edgaras nėra sužavėtas tokia idėja, bet vis dėl to sutinka padėti.

Aleksas išgeria Edgaro vaistus skirtus Kim. Kodėl jis taip pasielgia?

Paaiškėja, kad viena iš caigu nužudyta.

Trečia dalis. Trečiasis operonas dominantinis. Natūralai. (211/318pls, iš viso 5 skyriai plius epilogas).

Nusikaltimo tirti atskrenda Šerlokas Holmsas. Teoriškai, jis yra profilinio tardytojo klonas, bet reikalauja būti vadinamas Šerloku Holmsu, tai yra klasikinio personažo parodija ir aš esu visiškai nesužavėtas. Daktaras Vatsonas yra moteris. Galbūt šitos knygos išleidimo metu ši idėja buvo originali ar net kontraversiška, bet pažiūrėjus amerikiečių serialą Elementary, atrodo visiškai nuobodu.

Šerlokas apkaltina visus laivo komandos narius nusikaltimu. Džaneta įtariama, nes nekenčia ateivių. Generalovas įtariamas, nes nekenčia klonų. Aleksas įtariamas, nes neturi jokio motyvo žudyti ateivius… Šitoje vietoje aš pradedu galvoti, jog turiu įdomesnių užsiėmimu gyvenime, nei skaityti šitą knygą.

Paaiškėja, kad nužudyta caiga buvo ne šiaip sau turistė, bet caigų rasės princesė, todėl dabar visa rasė paskelbė karą žmonių imperijai. Negana to žudikas gerai iš manė caigų tradicijas ir nužudė princesę labiausiai žeminančiu būdu. Karas prasidės po dviejų parų. Tiek laiko reikia, kad caigų laivynas pasiektų Žemės Imperijos teritoriją.

Šerlokas kaltina visus žmogžudyste. Visi eina pas Aleksą pasiguosti, kad buvo apkaltinti. Aleksas visiems duoda išgerti Edgaro vaistus skirtus Kim.

Visi susirenka kajutkampanijoje, Šerlokas pareiškia, kad jis žino, kas yra žudikas, bet negali įrodyti. Aleksas pareiškia, kad taip pat žino kas yra žudikas, bet tai pasakys tik rytoj. Tai labai protingas žingsnis žinant, kad karas prasidės tik po dviejų dienų. Ką reiškia viena diena ten, viena diena šian.

Sprendžiant pagal tolesnius įvykius, nei Šerlokas, nei Aleksas nežinojo, kas yra žudikas nors taip ir tvirtino.

Edgaro vaistai pradeda veikti, visi pradeda elgtis ne kaip profiliniai specialistai, bet kaip normalūs žmonės. Aleksas pasako, kad žudikas yra laivo energetikas Polis, nes jis vienintelis elgiasi kaip profilinis specialistas, o kiti ne.

Įvyksta trumpa dvikova, kurią galiausiai Polis pralaimi.

Polis nuteisiamas mirti ištrinant jo sąmonę. Kim nuperka kūną Edgarui.

Pabaiga. (318/318pls, 3 dalys po 5 skyrius plius epilogas)

Dabar aš iš karto turiu pasakyti du dalykus: knyga skaitosi lengvai ir maloniai, bet istorija yra visiškas šlamštas. Silpniausia istorijos vieta, tai kur pasirodo Šerlokas Holmsas, bet ir toje vietoje nori skaityti, nes nori žinoti kas yra žudikas, neskaitant kaip šlykščiai ta vieta parašyta.

Kokia prasmė padalinti istoriją į tris dalis? Aš nežinau. Ar kiekviena dalis galėtų būti atskira istorija su savo veikėjų pristatymu, kulminacija ir atomazga? Ne. Tarp vienos ir kitos dalies yra maždaug tarp kelių minučių ir kelių valandų skirtumas. Jeigu skirtumas būtų keli mėnesiai ar metai, tuomet atsirastų prasmė dalinti. Dabar, net įsivaizduoju ką tai turėtų duoti istorijai. Kalbant apie istoriją...

Apie ką šita istorija? Aš nuoširdžiai nežinau. Geriausia istorija galbūt galėtų būti apie Edgarą – žmogaus sąmonė įkalinta gelio kristale, norinti gauti kūną, tačiau Edgaras net ne antraeilis, bet trečiaeilis personažas. Tai kas lieka? Knygoje dažnai akcentuojama, kad profiliniai pilotai negali mylėti žmonių, gali mylėti tik kosminius lėktuvus. Taigi, istorija galėtų būti apie tai kaip profilinis pilotas Aleksas ieško meilės, tokiu atveju reiktų išmesti pirmą ir trečią skyrius. Istoriją pradėti nuo antro skyriaus ir prirašyti naują pabaigą, kurioje Aleksas randa (arba ne) meilę.

Kita versija – istorija galėtų būti detektyvas, tokiu atveju reiktų išmesti pirmą ir antrą dalis ir pradėti istoriją tiesiai nuo trečio skyriaus. Matot viena iš pagrindinių taisyklių pradedantiems rašytojams yra: pradėk istoriją tuomet, kai jinai prasideda. Realiai nusikaltimas įvykdomas paskutinėje antro skyriaus pastraipoje. Aišku, visiškai antros dalies negalėtume išmesti, dalį įvykių reiktų papasakoti per atsiminimus, kai detektyvas daro tyrimą. Bet tikrai visos antros dalies nereikia.

Ar matote ką nors bendro tarp dviejų versijų? Pirma dalis niekada niekam nereikalinga. Daugiau nei šimtas puslapių ir viską ką padaro tai yra tik pasaulio pristatymas. Ar galima pasaulį pristatyti kitaip, geriau? Žinoma.

Ar tai gali būti istorija apie meilės paieškas IR detektyvas? Taip, bet tuomet turėtų būti parašyta kitaip. Meilės paieškos ir nusikaltimo tyrimas turėtų būti persipynę, o ne kaip yra dabar: antra dalis - meilės paieškos, tuomet padarome reklaminę pauzę su detektyvu ir epiloge pasakom, kad Aleksas rado meilę… Tai nesprendimas.

Kai rašiau apie Juodraščio dvilogiją sakiau, kad ji neturi istorijos už istorijos. Ar šita turi? Taip, jeigu kalbėsime apie detektyvą, bet jinai yra tokia silpna, apgailėtina.

Prieš daug metų vyko karas tarp Žemės Imperijos ir ateivių. Ebeno planetos gyventojams buvo diegiamas nepakantumas ateiviams, jie statė daug ir pačius galingiausius laivus galaktikoje. Kai buvo pasirašyta taika, Ebeno planeta buvo įtraukta į karantiną su visais gyventojais. Tie kas nebuvo planetoje buvo psichologiškai apdirbti, siekiant panaikinti jų neapykantą ateiviams. Tačiau keletas žmonių paspruko ir jie visada norėjo išlaisvinti Ebeno planetą. Kai sužinojo, kad caigų princesė nori keliauti po Žemės Imperijos teritoriją, tuomet tie žmonės suprato, jog naujas karas yra geriausias būdas išlaisvinti planetą, o jį pasiekti galima nužudžius princesę, todėl tie žmonės siekė į laivo įgulą surinkti kiek galima daugiau žmonių, kurie nekenčia ateivių, kad būtų sunku surasti tikrą nusikaltėlį.

Beje, iki šiol nei karto nepaminėjau, kad istorijoje buvo du pilotai. Antrasis pilotas buvo reikalingas tik tam, kad pagrindinis veikėjas Aleksas neturėtų alibi žmogžudystės laikui. Jeigu būtų tik vienas pilotas, tai jis būtų turėjęs alibi ir negalėtų būti apkaltintas, bet kadangi buvo du pilotai, tai žmogžudystė įvyko kaip tik tuo momentu, kai pilotai keitėsi ir tuomet abu teoriškai galėjo ją įvykdyti, nes nei vienas neturėjo alibi.

Knygą pradėjau minėdamas tatuiruotę: ar jinai kiek nors turi įtakos knygos istorijai? Ne, tai tiesiog gražus blizgutis.

Realiai apie šitą knygą aš galiu pasakyti daugiau blogų nei gerų dalykų.

Iš šitos istorijos galima išmokti tik vieną dalyką: jinai smagiai skaitosi. Kodėl? Iš tiesų nežinau, bet turiu keletą prielaidų. Knygoje daug veiksmo. Kita vertus, aš rašydamas santrumpą ir galvodamas apie veiksmą dažnai pagalvoju, kad istorijai vienas ar kitas įvykis yra nesvarbus ir jį praleidžiu. Kitaip sakant nors veiksmo daug, jis neesminis. Tačiau nėra tokių scenų, kur pagrindinis personažas geria kavą žiūrėdamas pro langą ir galvoja apie gyvenimo prasmę.

Jeigu paimtumėte senesnes knygas pamatytumėte pavyzdžiui Žiulį Verną, kad ten aprašymai tęsiasi dešimtis puslapių. Autorius aprašo kiekvieną lapą kiekvieno medžio pro kurį praėjo pagrindinis personažas. Čia aprašymai trunka po pastraipą, čia galite rasti trumpų filosofijų, trumpų prisiminimų, visko yra saikingai, ne per daug, todėl neatsibosta.

Tiek šiam kartui.

Brukštelk žinutę

Komentarai(0)