Sunkus programerio gyvenimas
Perspėjimas žemiau pateiktas tekstas pilnas necenzūrinių žodžių (nu tipo techninių terminų), todėl nepilnamečiams ir žmonėms saugantiems savo moralę skaityti nerekomenduojama.
Hr… Tiesiog iš pykčio klykdamas žadintuvas prašo dėmesio. Pramerkiu vieną akį pasižiūriu į laikrodį be penkiolikos devynios. Darbas prasideda už penkiolikos minučių, o aš dar guliu lovoje. Lėtai pašoku... Na gerai, keikdamasis atsikeliu, apsirengiu ir išbėgu į autobusą. Tiesa pasakius, vos spėju ir iš tiesų tenka pabėgioti. Bet vos tik įlipęs drimbu į kėdę ir užsimerkiu, galėsiu pratęsti savo sapną, kurį nutraukė begėdis žadintuvas. Dievinu kamščius, visi pykta, pypina, o man dzin aš galiu dar ramiai pamiegoti, galiu niekur neskubėti, žinau, kad vis tiek jau vėluoju.
Autobusas sustoja ir aš išlipu. Pirmiausia į Mcdonaldą pasiimu BigMac, didelį bulvyčių fri ir be abejonės Coca-Cola su ledukais. Turbūt visi žino, kad tuščiu skrandžiu nesiprogramuoja.
Be penkių dešimt, pagaliau įžengiu į ofisą ir padedu ant stalo savo pusryčius. Tuo tarpu kolegos geria rytinę kava. Čia toks pats šventas ritualas kaip ir japonams arbatos gėrimas, tik jis trunka gerokai trumpiau – vieną valandą, bet už tai du kartus per dieną. Šis ritualas, labai svarbus firmos gyvavimui, visi kolegos susėdę aptaria, koks blogas gyvenimas Lietuvoje, kokias nesąmones rodos lietuviški televizijos kanalai. Ir visai nesvarbu, kad daugelis jų nežiūri televizijos jau senokai, bet svarbiausia, visi turi savo griežtą nuomonę, kuria privalo pasidalinti. Kadangi aš jau nepirmą kartą praleidžiu šį svarbų ritualą, kolegos į mane žiūri kreivai, bet nieko nesako. Aišku, ir man gaila, kad negalėjau išsakyti savo nuomonės, bet... Šiandien penktadienis, pažadu kitą savaitę pasitaisysiu.
Kol aš pasikabinu savo striukę, kolegos tyliai pasišalina nuo stalo į savo darbo vietas. Ką gi teks pusryčiauti tyliomis, vienam. Žiaurus tas gyvenimas, nieko nepadarysi. Atsidarau Mcdonaldo maišelį ir visa patalpa užkvimpa bulvytėmis fri ir dar biesai žino kokiais kvapais. Kankinkitės sukos prie savo darbo stalų už tai, kad nenorėjote gerti su manim kavos pusryčiams.
Po pusryčių pasitikrinu emeilą. Atmetus, tuos kurie siūlo viagra ir kažkaip sugebėjo išvengti automatinių filtrų, korespondenciją su daro dviejų tipų laiškai: asmeniniai ir darbo. Asmeninius laiškus skaityti darbo metu negerai, todėl juos atidedu skaitymui po pietų. Iš karto pereinu prie darbo laišku gautų nuo kolegų, juos sudaro: vienas anekdotas, du flashiniai žaidimai, kuriuose būtinai turiu pagerinti kolegų surinktų taškų skaičių, trys jotubo video iš kategorijos „privalo pamatyti kiekvienas“ ir devyni delfio straipsniai, kuriuos reiktų perskaityti, jau vien dėl to, kad suprasčiau apie ką bedradarbiai kalba. Ruošiuosi kaip tik nuo to ir pradėti savo aktyvią darbo dieną, bet staiga kolega programeris sušunka: kas kaunterį?. Ir kas galėtų atsisakyti tokio viliojančio pasiūlymo?
Pasirodo yra žmonių, kurie gali ir lošiame mes tik keturiese.
Ateina Kostia, visi jo nemėgsta, jis ne prie xebros, nes vienintelis verčia visus dirbti. Kostia patraukia, pas karpytoją (visi tyliai atsidusta). Klausyk šytą, yra toks reikalūkas reikia sukarpyti dizainą. Karpytojas, net nepakeldamas akių nuo monitoriaus rėkia jam atgal: Tu ką, nematai, kad aš užimtas? Pats gi moki karpyti, tai eik ir sukarpysi. Teisingai daro, kad neatitraukia žvilgsnio nuo monitoriaus, o tai tuoj kas nors jį paticharintų, gautų šūvį į nugarą ir baigtųsi visas jo CS‘as. Projektų vadovui belieka tik atsidusti: žertva ir nuleidus galvą traukti į savo vietą.
Į kabinetą į žengia šefas, pirmiausia pasikalba su vyr.programeriu, po to kreipiasi į mano kolegą: Klausykit, juk prašiau darbo metų negeiminti?. Programeris pakelia akis nuo monitoriaus ir tuoj pat gauna hedšotą, bus jam darbo metu sackinti. Dabar jau kolega labai piktas ir mintimis šefui sako: Klausyk tu, svolačiau, būk geras ir mink į savo kabą, okey? Trukdai dirbti. Ir neaiškink čia, supratai?. Aišku, garsiai šefui į akis, jis to niekuomet nepasakys, vis tik šefas moką labai padorią algą. Bet už akių, kodėl gi ne?
Be penkiolikos dvylika, drąsiausi jau pradeda kalbėti apie pietus. Žaidimas baigiamas, visi šiaip ne taip išsijudina ir dvylikta išeina. Išeina visa xebra, šį kartą užsimano prisijungti ir šefas. Gerai, bent jau, kad Kostia neina, jis ne prie xebros. Paprastai visos kalbos per pietus būna, koks Kostia lėvas, kaip jis padarė tą ar aną blogai, arba išviso nepadarė nieko. Sako, kad ankstesniame darbe jam padovanojo savižudžio rinkinį, mes irgi nenorėtume nusileisti. Mano pasiūlyta idėją – pripučiamą moterį - atmetė. Taip pat buvo atmestos idėjos: padovanoti etiketo knygą, pripilti momento ant kedės, įkalti vinį iš kėdės apačios, tiesiog duoti į snukį. Norisi sugalvoti kažką originalaus.
Atėjus į vietą visi keikia kavinę, kad jinai nesugeba įsigyti daugiau didelių stalų ir jos lankytojus, kurie kaip tyčia nusprendė pietauti tuo pačiu metu.
Du kolegos iš karto užgula įėjimo duris, kad kiti klientai, net ir labai norėdami, negalėtų patekti į vidų.
Šį kartą, laukti teko neilgai tik 45 minutes, per tą laiką atbaidėm 15 lankytojų, su matematika man sunku, gal kas nors pasiskaičiuos kiek nuostolio šiandien padarėm kavinei? Tiesa tai nėra rekordas, bet netoli jo. Padavėjos pačios kaltos, kad nesupranta, jog didelė minia laukiančių žmonių atbaido kitus lankytojus.
Ką dar geriau užsisakyti pietums jeigu ne picą? Visi išskyrus šefą taip pat dar užsisako ir pusią litro alaus. Šefas nelabai tuo patenkintas, bet nieko nesako. O jeigu ir sakytų niekas nepasikeistų.
Kadangi kolektyve yra moteriškių, jos valgo žymiai lėčiau, tai visi džentelmenai nenorėdami daryti joms spaudimo, tyliai užsisako po antrą bokalą alaus.
Visas pietų procesas užtruko maždaug dvi valandas, už tai dabar visi sotus ir laimingi lėtai traukia atgal į ofisą. Staiga, kažkas pasiūlo genialią mintį: o davai užeinam į maximą. Xebra maximoje ilgai stoviniuoja alkoholio skyriuje, bet galiausiai nusprendžia, jog šiandien gerti nesveika ir pasiima tik po du alaus, kiekvienas.
Pagaliau grįžus į ofisą aš sudrimbu savo kėdėje. Reiktų nueiti pasižiūrėti, kokie darbai man užrašyti, bet tingiu... Na, bent jau emeilus perskaitysiu.
Į kabinetą ateina Kostia pirmiausiai prišoka prie dizainerio: Kaip siseka loftas? Ar spėsim šitas reikalūkas padaryti? Aš čia padarau naujas darbo grafikas. Dizaineris pavargusiu žvilgsniu pasižiūri į jau devintą naują darbo grafiką per šią savaitę. Kartais atrodo, kad projektų vadovas, moka tik vieną dalyką - daryti darbo grafikus. Nors ne jis dar moka ir kita – užknisti žmones. Pabendravęs su dizaineriu Kostia prišoka prie programerio:Šitas reikalūkas yra asobina svarbus, mes jį turim padaryti šiandien, ponel pacan?. Programeris lėtai gurkšteli alaus iš butelio ir atsako jam:Užimtas aš, ką nematai?!. Kostia pabrukęs uodega išeina.
Į kabinetą įeina projektų vadovė ir liepia vyr.programerui dirbti. Jis nepatenkintas užprotestuoja ir pareiškia, jog darbas perkeliamas į kitą savaitę. Vadovė užprotestuoja vyr. programerio protestą. Lengva jai, kavinėje jinai tik vieną bokalą alaus išgėrė. Vyr. programeris išsigandęs palenda po stalu, tyliai apsikabinęs čiulpia jau antrąjį butelį alaus ir kategoriškai atsisako iš ten išlįsti. Projektų vadovei pasišalinus, jis kviečia visus prisijungti prie jo. Nesuprantu ir kaip taip galima žiauriai elgtis su žmonėmis, iš pykčio, net užsirūkau darbo vietoje. Abu nerūkantys kolegos pasipiktina mano elgesiu, ir man tenka traukti į balkoną, gerai, kad kėdė su ratukais, šiaip ne taip dasiiriu iki balkono. Mane palaikydami, visi kolegos išeina parūkyti.
Dizaineris griūna į sofą esančią ofise ir tuoj pat užmiega. Mes pavydžiai pagerbiam jį. Vyr. programeris išlindęs iš po stalo griebia mano alų ir nuskridęs užsidaro sandėliukyje. Dzin, išsiblaivys, atpirks. Aš pagaliau sėdu prie savo darbo stalo ir atsidarau CrimsonEditor. Parašau „Select“ ir užsimerkiu galvodamas, kokius kintamuosius man reikia paimti iš duomenų bazės. Ofiso kėdės labai minkštos ir patogios, jų turbūt pavydi visi... Taip...
Pramerkiu akį, pažadinu užmigusį monitorių ir pažvelgiu į laikrodį – penkios valandos, ketvirtadienis. Ketvirtadienis?! Ir kaip aš taip susimaišiau? Ech…. Dar valandą teks dirbti. Dizaineris, vis dar saldžiai miega. Karpytojas ir programeris atsistoja ir išeina žaisti pūlo. Projektų vadovė pasigedusi vyr.programerio atidaro sandėliuko duris, tas miega ant taburetės.
Aš tyliai atsikeliu ir einu namo galvodamas: ech ryt ir vėl gerti, sunkus tas programerio darbas...
PS. Ši humoreska neturi nieko bendro su realiu pasauliu.