Tavo laisvalaikis nepriklauso tau

Vienoje knygoje perskaičiau mintį, kuri sakė, kad darbdaviai privalo domėtis, ką darbuotojai veikia laisvu laiku. Ką manai apie tokį teiginį?

Aš asmeniškai pasipiktinau jį perskaitęs. Čia kas vergija?! Aš net negaliu veikti ką noriu savo laisvu laiku?

Visai nesenai supratau, jog tas teiginys yra labai teisingas. Leisk iliustruoti pavyzdžiu iš savo gyvenimo. Pavyzdžiais iš savo gyvenimo iliustruoti lengviau nei iš tavo.

Aš einu miegoti dešimtą valandą vakaro. Tai yra geriausias laikas, nes tuomet aš gaunu pakankamai laiko išsimiegoti. Dabar įsivaizduok situaciją, jog aš radau naują serialą, kuris labai kabina. Aišku, aš esu pakankamai protingas, kad nebandyčiau žiūrėti viso serialo iš karto, bet tarkim, jog vietoj dešimtos valandos, aš nueinu miegoti dvyliktą valandą t. y. dviem valandom vėliau. Tačiau dėl to darbas neprasideda vėliau. Aš vis tiek turiu atsikelti tuo pačiu metu. Vadinasi, aš miegosiu trumpiau. Aš tikrai žinau (eksperimentiniais būdais patikrinau), kad man miego neužteks. Tai reikš, jog darbe jausiu nuovargį, darysiu žioplas klaidas. Mano darbe žiopla gramatinė klaida nekainuoja gyvybės, bet trūkstant atidumo aš galiu pažadėti klientui padaryti, tai ko neturėčiau. Pažadėti padaryti greičiau nei įmanoma ir panašiai. Trumpai tariant darbo diena bus šūdina.

Bet darbo dienos pabaiga dar ne pabaiga. Grįžęs namo aš jausiuosi pavargęs labiau nei šiaip kitomis dienomis, vadinasi, pasekmės bus tokios, jog nieko daugiau nenorėsiu veikti, tik pažiūrėti kokį serialą ir eiti miegoti. T.y. susigadinu ne tik darbo dieną bet ir savo asmenines keturias valandas.

O jeigu žiūrėsiu serialą ir serialas kabina, tai vėl norėsiu nueiti miegoti vėliau… Taip užsikuria amžinas ciklas, kuris generuoja prastą darbo kokybę ir lėvą gyvenimą.

Dabar pažvelkim kiek plačiau. Aš žinau, kad esi protingas ir vidury savaitės nešventi. Bet tarkim, kad užšventi trečiadienį. Ką tai reiškia? Ar kitą dieną neini į darbą? Ar eini į darbą ir bandai prastumti dieną padarydamas minimalų žalos kiekį?

Teoriškai net ir tai ką bei kur valgai taip pat turėtų rūpėti darbdaviui. Jeigu apsinuodiji maistu, jeigu valgai nesveiką maistą, dėl visko krenta darbo kokybė.

Jeigu pykstiesi su drauge, jeigu vaikai serga, darbo metu galvoji ne apie darbą, o apie savo asmeninius dalykus dėl ko irgi kenčia darbo kokybė.

Galima sugalvoti daugybę dalykų, kurie atlikti ne darbo metu įtakoja darbo kokybę. Bet grįžkime prie manęs, nes apie ką dar galima kalbėti? Tarkim, aš nežiūriu kabinančio serialo. Tarkim, aš noriu parašyti šį tekstą ir dėl to nueisiu miegoti vėliau. Tarkim, aš noriu sukurti žaidimą… Tarkim, aš noriu nupiešti komiksą… Yra daugybė dalykų, kurie man įdomus, tačiau viskam reikia laiko. Taip, aš galiu aukoti savo miegą, net ir suprasdamas, kad rytoj diena bus šūdina. Nes aš žinau, kad laikas yra ribotas ir daugiau jo neatsiras. Neaukodamas miego dalyką, kurį noriu padaryti šiandien, galbūt padarysiu tik po savaitės… O galbūt per savaitę sukris kiti dalykai, svarbūs reikalai ir jį padarysiu tik po mėnesio…

Ne kiekvienas žmogus nori pasiekti kažką savo asmeniniu laiku, bet, būkim sąžiningi, mano ambicijos kenkia darbo kokybei. Galima sakyti, kad aš esu blogas darbuotojas. Kaip išspręsti šią dilemą?

Geriausia darbdaviui būtų, kad aš tiek darbo tiek, savo laisvalaikio domėčiausi tais pačiais dalykais. Kas, beje, tikrai gerų programuotojų atveju yra tiesa. Kai aš buvau programuotas, man irgi rūpėjo savo asmeniniu laiku pakelti savo programavimo lygį. Esminis žodis buvau.

Geriausia man būtų, jeigu darbo diena vietoj aštuonių valandų truktų tik šešias. Būkim sąžiningi, geriausia būtų jeigu iš viso dirbti nereikėtų, tuomet visą laiką galėčiau skirti tik sau. Bet mes visi suprantame, kad taip neatsitiks.

Lietuvoje yra visiškai nevergovinė santvarka, kurioje jeigu dirbi - mokesčius už tave moka darbdavys, jeigu nedirbi - mokesčius turi mokėti pats. Valstybei nesvarbu, kad tu visai neturi pajamų, esi lietuvis, prašau susimokėk. Aišku, mokesčių, kurie nepriklauso nuo pajamų, panaikinimas būtų geras žingsnis, bet dirbti vis tiek reikėtų, nes duona kainuoja, vanduo kainuoja, šildymas kainuoja… Na… nebent tu nori miegoti užsiklojęs bomžą. Bomžas tikrai nori, kad juo užsiklotum.

Taigi, grįžkime prie šešių valandų. Tai būtų naudinga ne tik man, bet ir darbdaviui. Tu gali pagalvoti: nekabink man makaronu, kaip trumpesnė darbo diena gali būti naudinga darbdaviui? Labai paprastai. Kadangi, aš turėčiau daugiau laiko sau, tai galėčiau nueiti miegoti laiku ir gerai išsimiegojęs būčiau produktyvesnis. Kadangi, turėčiau daugiau laiko sau, galėčiau daugiau išmokti, perskaityti knygų, pažiūrėti filmų… Viskas yra idėjos. Kuo daugiau idėjų sukaupiu, tuo daugiau idėjų galiu pritaikyti darbe. Ir tos idėjos neturi būti tiesiogiai susiję su mano pareigomis. Revoliucijos yra daromos tuomet, kai idėjos iš vienos srities pritaikomos kitoje. Žodžiui, darbdaviui vieni privalumai. Ir, neskaitant mano gražaus saldžialiežuvavimo, atlikti tyrimai parodė, jog įvedus šešių valandų darbo dieną darbuotojai yra produktyvesni. Jie nešvaisto laiko veltui, koncentruojasi į svarbiausias užduotis, todėl per mažiau laiko sugeba padaryti daugiau.

Deja, kol kas nepanašu, kad darbo diena sutrumpėtų iki šešių valandų. Taip yra dėl sustabarėjusio seno požiūrio, kuris yra genamas daugybės metų įpročių, vietoj to, kad kas nors atliktų tikrus tyrimus ir paskaičiuotų kas iš tiesų yra naudinga. Tai ką dar galima padaryti?

Yra dar vienas variantas, kuris dalinai patenkintų tiek darbdavį, tiek mane. Išmokyti žmones laiko planavimo. Kas to turėtų mokyti? Aš manau, kad turėtų to mokyti mokyklos. Matematika nėra svarbu šiais laikais, jeigu nemoki planuoti laiko. Kai aš buvau moksleivis, mes piktindavomės, jog mokėjimas suskaičiuoti integralą nepadės nusipirkti duonos ir mano laikais kompiuterių era tik prasidėjo… Dabar galėjimas atlikti matematikos veiksmus be kompiuterio yra naudingas dar mažiau žmonių nei anksčiau, kita vertus… Planavimas… jis reikalingas visiems ir informaciniam triukšmui augant darosi tik svarbesnis.

Aišku, tiems kad baigė mokykla… Irgi reikėtų išmokti planavimo. Kas tą turėtų padaryti? Aišku, galėtų darbdavys, bet greičiausiai tai kiekvieno individo asmeninis reikalas. Nes daugelyje darboviečių vis dar svarbiau, jog tu sugebėtum trinti kėdę (stovimas stalas? Kas čia per velnio išmįslas?) aštuonias valandas, nei kaip efektyviai pasieki rezultatus. Pasiguosti galime bent jau tuo, jog daugelis darbdavių nesidomi ką mes vargšės skruzdėlės veikiame laisvalaikiu.

Istorijos | Jūs vis tiek nespėsit visko ->

Brukštelk žinutę

Komentarai(1)