Vienišas, bet ne vienas

Ši istorija ne apie mane, apie mano draugą... Nors galbūt apie mane, tik aš jos nesuprantu... O galbūt tai istorija apie tave? Tuoj sužinosim... Tiesiog atsakyk į vieną klausimą: kada paskutinį kartą kilo noras pasivaikščioti vienam?

Tikiuosi, kad jau atbaidžiau pusę savo skaitytojų, ir tie kurie nesugebėjo atsakyti į klausimą nustos skaityti DABAR.

Žinai, kartais taip atsitinka ima ir užspaudžia problemos. Aišku, gali paklausti, o ko nespaudžia? Bet aš nekalbu apie lentyną, kuriai sulūžus, knygas galima perkelti į kitą. Problemos neturi fizinio svorio, išvaizdos ar kvapo... Jos spaudžia tave viduje... Iš vidaus... Jos susikaupia per daugelį metų kaip apnašos ant neplaunamo kavos puodelio... Ir jeigu tau taip buvo atsitikę, suprasi mane... Gal norėtum apibūdinti geriau?

Kartais tiesiog norisi pabėgti nuo... Nuo savęs... Taip, tu puikiai žinai, audamasis batus, kad pasiimsi save kartu, o jeigu tiksliau, vienintelis dalykas... Vienintelis pakeleivis, kurį pasiimsi yra tas nuo kurio norėtum pabėgti... Tu tai žinai ir vis tiek apsiauni batus ir eini... Eini ten kur akys veda.... Tu taip pat puikiai žinai, jog tai melas... Visos gatvės puikiai žinomos ir išvaikščiotos ne kartą, tu nepasuksi ten kur nebuvai į kėlęs kojos... Tik ne šį kartą...

Tai kelionė į save... Turėtų būti, bet tu puikiai žinai, jog ten jau keliavai ir kai grįžai... Na... iš tiesu nei žingsnio nežengei... Likai, ten pat kur išėjai...

Tu norėtum atrasti save... O gal geriau, kad kas nors atrastų tave? Deimantas žibantis pelenuose? Bet tai ne tiesa...

Ir viskas ką gali sugalvoti tik vienas klausimas: kodėl AŠ? Kodėl MAN? Kodėl man taip nesiseka? Kodėl taip atsitiko būtent su manim? Kodėl aš vienas?

Bet tu ne vienas... Minios žmonių juda pirmyn ir atgal, lenkia pastoviai tave... Ir nepastebi... Tu ne vienas...

Tu...

Tu eini ratu ir viskas baigiasi tuo pačiu klausimu, nuo kurio ir pradėjai savo kelionę: kodėl?

Todėl, kad jis neturi atsakymo.

Kartais tiesiog būna tokia nuotaika...

Man patinka lietus, o tau? Prisimeni Matrix3 finalinę kovą? Kai Neo ėjo kautis su agentu Smitu? Lijo siaubingai stiprus lietus. (Tiesa pasakius, nežinau kodėl prisiminiau būtent tą vietą.) Režisieriams lietus gerai, padeda išreikšti emocijas. Gyvenimas ne filmas, kiekvieną kartą, kai mums pasidaro blogai, nepradeda lyti lietus. Gal ir gerai... Audros niekada nesibaigtų... Žmonėms realybėje išreikšti emocijas žymiai sunkiau nei režisieriui, gaila...

Aš bent jau galiu pameluoti, jog tave suprantu ir tu gali man pameluoti, kad tau tai svarbu...

Liūdna? Apgailėtina? Beviltiška?

Norėčiau pateikti žodžius, kuriuos nukosėjau iš čia:

Viešpatie, kai esu alkanas, atsiųsk man tą, kuriam reikia maisto.

Kai esu ištroškęs, atsiųsk man tą, kuriam reikia vandens.

Kai man šalta, atsiųsk man tą, kurį reikia sušildyti.

Kai mane veria kančia, atsiųsk man tą, kuris ieško paguodos.

Kai mano kryžius tampa nepakeliamai sunkus, duok man ir kito kryžių, kad neščiau drauge su juo.

Kai lieku tuščiomis rankomis, atsiųsk man tą, kuris stokoja.

Kai man stinga laiko, atsiųsk man tą, kuriam tuo metu reikia pagalbos.

Kai netenku drąsos, atsiųsk man tą, kurį reikia padrąsinti.

Kai noriu būti suprastas, atsiųsk man tą, kuriam reikia, kad jį suprasčiau.

Kai noriu, kad kas nors manimi pasirūpintų, atsiųsk man tą, kuriuo galėčiau pats rūpintis.

Prisipažinsiu, jog kai pirmą kartą (o tai buvo senai) perskaičiau aš jų nesupratau... Kokie gražūs žodžiai aš pamaniau... Gražūs, bet ar tai svarbu?

Norėčiau, jog patys atrastumėte jų prasmę. Bet negaliu priversti jūsų toliau neskaityti, būtų nesąžininga toliau neberašyti...

Žmogus yra egoistas.

Žmogus yra altruistas.

Du prieštaraujantys vienas kitam teiginiai. Kuris yra teisingas, o kuris ne? O gal tai priklauso nuo žmogaus?

Nė velnio! Kad ir kokie prieštaraujantys vienas kitam atrodytų tie teiginiai, jie apibūdina vieną žmogų. Tave. Taip, tave.

Ir kai išeini vienas, nesvarbu koks oras lauke, nes lyja tavo viduje. Tu esi egoistas - galvoji tik apie save. Ir kas iš to gaunasi? Nieko! Tu pats grauži save! Pasižiūrėk į veidrodį, atrodai kaip baronka. Kai tu eini vienas, pats su savimi, tu nerasi atsakymo. Niekas, nieko nepakeis, nes pakeisti gali tik Tu arba Dievas. Ir kadangi tau patinka graužti save, tai geriau pradėk melstis.

Kada esi laimingas? Tuomet kai kažkam reikalingas? Kada labiausiai stengiesi? Kai reikia kažką paguosti. Kai reikia žmogui įkvėpti drąsos. Taip, tu altruistas. Tuo metu negalvoji apie save, galvoji tik apie kitą žmogų. Ir nesvarbu, kas nors nuskriaudė tave ar ne... Juk proga tokia aiški, padaryti geriausia ką gali.

Ir tuomet tu supranti, kodėl kvėpuoji.

Viešpatie atsiųsk man...

Brukštelk žinutę