Stalo žaidimas. Flamme Rouge
Didžiausia nuodėmė, kurią gali padaryti žaidimas – nesukelti emocijų. Šis žaidimas nuobodus kaip pirmadienis. Aš geriau žiūrėčiau kaip auga žolė nei žaisčiau šitą žaidimą.
Žaidimo idėja labai paprasta ir atrodo, kad turėtų veikti, bet realybėje jinai neveikia.
Kiekvienas žaidėjas turi po du dviratininkus. Kiekvienas dviratininkas turi po savo kortų kaladę. Paimi keturias viršutines kaladės kortas išsirenki vieną priskiri vienam dviratininkui. Padarai tą patį kitam. Kai visi žaidėjai pasirenka kortas, tuomet visi vienu metu atverčia ir žiūri kas gaunasi. Pradedant nuo to kuris yra lyderis pavažiuojama atitinkama kiekį langelių. Kadangi du dviratininkai negali stovėti toje pačioje vietoje, todėl svarbu, kad pirmi pajudėtų pirmiausiai.
Kai nustatomos naujos dviratininkų pozicijos, tuomet patikrinama, ar kas nors gauna papildomą trauką. Dviratininkai, kurie atsilieka tik per vieną langelį nuo kitų yra pritraukiami ir suformuoja grupę. Dviratininkai, kurie yra priekyje ir priešais save neturi kitų dviratininkų, gauna nuovargio korteles. Pirmas kirtęs finišo liniją arba toliausiai nuvažiavęs, jeigu finišo liniją kirto keli, laimi.
Paprasta? Taip ir baisiai nuobodu.
Čia nėra daug strategijos, nes keturios kortos yra atsitiktinės, čia tas pats kaip pasirinkti vieną teleloto bilietą iš grupės prie kasos: tu nežinai, kuris bilietas yra laimingas (užuomina: nei vienas bilietas nėra laimingas), tu negali niekaip įtakoti ar tas bilietas laimingas ar ne. Tai tik sėkmė ir taip jaučiasi visas žaidimas.
Geriausias dalykas šitame žaidime yra taisyklių knygutė. Jinai sumaketuota tarsi būtų senas laikraštis ir tai atrodo miela. Deja, tai vienintelis geras dalykas šitame žaidime.
Žaidimas ateina su šešiomis trasomis, ir nors jų išsilankstymai skiriasi, iš principo visos trasos yra vienodos. Trasų dėliojimo kortelės turi dvi puses: paprasta ir su kalnais. Kalnai prideda šiek tiek apribojimų, bet tai nepadaro žaidimo įdomesniu. Bet kuriuo atveju aš rekomenduočiau žaisti tik su kalnais.
Visų elementų dizainas yra karikatūriškas, nemielas akiai. Taip, jis turi savo stilių, bet kodėl negalima padaryti malonaus akiai žaidimo? Jeigu gerai suprantu, visi personažai pavaizduoti žaidime yra tikri žmonės.
Kiekvienas žaidėjas turi po du dviratininkus, vienas pasilenkęs, kitas atsistojęs. Jie taip pat turi užrašus ant nugaros R ir S. Realybė yra tokia, kad tų raidžių ant nugaros neįmanoma įžiūrėti. Tai, kad vienas pasilenkęs, kitas atsistojęs skirtumas nėra pakankamai didelis, kad žinotum kuris yra kuris ir iš kurios kaladės rinki jam kortas. Ar negalėtų vienas būti su kvadratine galva, o kitas su vėliava? Ne taip realistiška, bet už tai iš karto visi žinotų, kuris yra kuris.
Žaidžiant dviese ar trise, žaidime yra per daug vietos, todėl žaidėjai nesigrūda ir kiekvienas juda sau, todėl žaidime nėra jokios įtampos. Žaidžiant keturiese susidaro pakankamai žmonių, kad gautųsi kamščiai ir tuomet susidaro šiokia tokia įtampa. Net jei susidaro nedidelė įtampa, vis tiek tavo ėjimą lemia akla sėkmė, jeigu nieko negali pakeisti, koks skirtumas?
Blogiausia ką galima pasakyti apie žaidimą, tai kad kurti savo trasą yra žymiai įdomiau nei žaisti žaidimą. Pasakykite, kuriame žaidime pasiruošimas žaidimui yra įdomus ar malonus procesas?
Aš daug tikėjausi iš šito žaidimo, bet tai tiesiog yra blogas žaidimas.
Žaidimo trukmė: 30 - 45 min.
Žaidėjų skaičius: 2 – 4 (rekomenduoju 4).
Sudėtingumas: 1.68 (lengvas).
Sukūrimo metai: 2016.
Žaidimo kalba: anglų.
Žaidimo kategorija: sėkmė, dviračiai, lenktynės.