Knyga. Michael Lewis - Bumerangas: "kietas" Europos nusileidimas

Šią knygą gavau dovanų iš leidyklos Eugrimas, buvau labai nustebęs, jog iš daugybės lietuvių publikuojančių knygų recenzijas pasirinko būtent mane. Sutikau priimti knygą tik su viena sąlyga: aš netalpinsiu knygos reklamos savo svetainėje, o parašysiu ką iš tiesų apie tą knygą galvoju.

Noriu pasakyti leidyklai – atsiprašau. Aš turiu išlikti sąžiningas prieš savo skaitytojus, jeigu nors kartą jiems sumeluosiu, jie negerbs manęs visą likusį gyvenimą. Žmonės čia ateina, nes žino, jog apie knygas bus parašyta tiesa.

Ką aš manau apie knygą? Niekam jos nerekomenduočiau. Kodėl? Bobučių pezalai. Šios knygos tikslinė auditorija yra intelekto nesužaloti žmonės, vienintelė problema, jog jie nemoka skaityti. Ši knyga patiktų žmonėms, kurie neatsitraukia nuo televizoriaus žiūrėdami apie vieną „garsenybių“ skandalą po kito, tuo tarpu, kai kita pusė žmonių piktinasi, jog televizijos bukina žmones. Teoriškai šita knyga turi labai platų skaitytojų ratą, praktiškai, Lietuvoje, jie vis dar skaito antrą puslapį knygos „Nuspalvink mane“, todėl artimiausiu metu naujos neieškos.

Autorius teigia, jog apkeliavo tokias šalis kaip Islandija, Graikija, Airija, Vokietija. Kiekvienoje susitiko su ministru pirmininku ar kitu aukštu valstybės pareigūnu, tačiau kas tą gali įrodyti arba paneigti? Niekas. Nes čia Durnių laivas. Šią knygą galėjo parašyti žmogus nei karto neišėjęs už savo kabineto sienų, nes tai tėra stereotipų rinkinys.

Ką autorius sako apie šalis, kuriose teigia, jog lankėsi?

Islandija: visi yra giminės, visą laiką buvo žvejais – tapo bankininkais, yra tik devynios skirtingos pavardės, norit pradėti statybas reikia gauti leidimą, jog tavo žemėje negyvena elfai.

Graikija: mokesčių vengia net parlamento nariai, algos valstybiniame sektoriuje yra 3x didesnės nei verslo, visi ima kyšius, o po to dar vagia iš savo įstaigos.

Airija: visuomet drėgna, sunkius darbus dirba lenkai, vietiniai niekada nesiskundžia, neprotestuoja ir nekalba apie savo problemas.

Vokietija: vietiniai mėgsta kalbėti apie išmatas, populiariausias tautosakos personažas yra "Dukatenscheisser" (negooglinkite), antroji Gutenbergo išleista knyga buvo Purgation-Calendar. Vokiečiai bendraudami su bankininkais ant galvų užsidėjo prezervatyvus, todėl neišsipurvino (perfrazuoju autoriaus mintį).

O paskutinis skyrius aptaria JAV finansines problemas, tačiau ne pačios valstybės, o tik Kalifornijos valstijos ir dviejų miestų.

Geriausiai šią knygą apibūdina Dogbert:

Dilbert: But you have no proof.

Dogbert: Oh, I have something much better than proof. Anecdotal evidence!

Season 2 >> Episode #16 - The Fact

Pavyzdžiui knygoje teigiama, jog vidutinė geležinkelio tarnautojo alga yra 65.000 eurų. Ar tai faktas? Ne, tai nuo palubinsko nukabintas skaičius. Knygoje nėra jokių, nuorodų, išnašų, bibliografijos, šaltinių sąrašo... Net aš rašydamas šitą nereikšmingą tinklaraštį, kai dėstau ne savo mintis, o remiuosi faktais, nurodau šaltinį, kad kiekvienas žmogus galėtų patikrinti, jog tai yra faktai.

Jeigu ši knyga yra verslo, tai tuomet kiekvieną knygą, kurioje procentų ženklas įrašytas bent jau du kartus reiktų vadinti verslo knyga. Tai yra Bridžitos Džouns finansininko dienoraštis: rašau ką noriu, apie ką noriu, kada noriu ir kredito rizikos apsikeitimo sandorių rinka. Kad galėčiau bent jau pasakyti, jog knyga lengvai skaitosi... Bet dėl to dirbtinio bandymo pritemti iki verslo ir nuolatinių „sunkiųjų“ žodžių įterpimo, kur jų visai nereikia, knygą skaityti yra sunku.

Apie tai kas parašyta ant knygos nugarėlės:

Knyga greičiausiai sulaukė didelio susidomėjimo, nes paprastai žmones domina kas yra rašoma apie jų šalį.

Pagrindinė knygos tema – yra vieno bičo kelionės, finansinė krizė tėra pretekstas, fonas aprašyti savo kelionių įspūdžius.

Knygoje nėra nei vieno fakto. Autorius stumia ant visų, visur ir visada.

Ateities prognozės kaip ir bibliografija liko kažkur kitur už šitos knygos ribų.

Iš tiesų knyga nėra tokia bloga, kaip aš čia rašau, jeigu skaitydamas išjungi logiką, nustoji abejoti rašytojo teiginiais, užgesini norą tikrinti faktus ir tiesiog pasileidi pasroviui lyg skaitytum fantastinį romaną.

Mano vertinimas:

– ši knyga turėtų gulti kartu į vieną lentyną su Guliverio kelionėmis, bandyti ją stumti kaip verslo knygą yra klaida.

Kadangi, leidykla parodė tokį gražų gestą padovanodama man knygą, norėčiau ir aš jai atsakyti gražiu gestu duodamas patarimus ateičiai:

1) Prieš organizuodami panašią akciją ateityje turėtumėte sekti visus lietuvius publikuojančius knygų recenzijas bet pusę metų. Jums reikėtų pasižymėti atsakymus į tokius klausimus:

1.1) Kokio tipo knygas žmogus mėgsta? Pas mane fantastinių knygų yra kelis kartus daugiau nei verslo, nes už tą pačią pinigų sumą jų išeina daugiau.

1.2) Kokio lygio/kokybės yra recenzijos?

1.3) Koks publikavimo reguliarumas? Pas mane kiekvieną šeštadienį.

1.4) Koks svetainės lankomumas? Kokio dydžio skaitytojų auditorija? Ar auditorija aktyvi? Rašo daug komentarų ar nelabai? Mano viešą statistiką galite pažiūrėti čia, ji nėra didelė.

2) Labai tiksliai įvertinkite knygos tikslinę auditoriją ir palyginkite su savo susidarytų rašančiųjų sąrašu. Šiuo atveju, jūs greičiausiai prašovėte siųsdami kelionių knygą žmogui, kuris tikėjosi verslo knygos.

3) Jeigu jums svarbu tiesiog paplatinti reklaminį knygos tekstą internete, yra tokių tinklaraštininkų, kurie už dovanas padarys bet ką, ta prasme visiškai bet ką. Tačiau tai greičiausiai nepadės jūsų verslui.

PS. Ir dėl dievo meilės netaupykite pinigų geram vertimui.

Knygos | Knyga. Frederik Pohl - Sugrįžtuvės ->

Brukštelk žinutę

Komentarai(2)