Knyga. Ray Bradbury - Marso kronikos
Aš nemėgstu skaityti klasikos ir šitą knygą greičiausiai daugelis pavadintų klasika. Tai yra pirmoji Ray Bradbury knyga išleista 1950 metais. Ši knyga neturi pagrindinio veikėjo. Vienintelis pastovus dalykas – Marsas – foninė dekoracija. Realiai viskas galėjo vykti Šiaurės Amerikoje, bet tokiu atveju, turbūt, būtų per stiprus smūgis amerikiečiams į paširdžius.
Tai nėra istorija, bet tekstų rinkinys. Trumpiausią sudaro vos dvi pastraipos, ilgiausią net visi 16 puslapių. Jeigu su kuo galima lyginti šitą knygą, tai įsivaizduokite šešiolikmetės dienoraštį…
Kiekviena istorija turi datą, veiksmas prasideda 1999 metais arba maždaug 50 metų nuo momento, kai autorius prisėdo rašyti. Ir baigiasi 2026 metais (vis dar ateityje).
Visas pasakojimas vyksta per daugybę tekstų. Iš pradžių žmonės skrenda į Marsą ir marsiečiai juos žudo. Vėliau rolėmis apsikeičiama. Jau žemiečiai žudo marsiečius. Tačiau 2005 metais Žemėje įvyksta atominis karas, visi žemiečiai grįžtą atgal į Žemę (kodėl?) ir Marsas lieka apleistas.
Autoriaus kosmonautai atrodo ne kaip gerai treniruoti kareiviai, bet kaip pienburniai, nepilnamečiai piratai. Aš kalbu apie jų elgesį, ne išvaizdą.
Iš visų istorijų man labiausiai patiko Nebylūs miestai. Istorija nuspėjama ir dabar ta idėja jau šimtą kartų girdėta, bet galbūt tuomet buvo originali. Aš manau, kad ši istorija galėtų pilnai stovėti ant savęs ir nebūti šitame rinkinyje.
Kita įdomi istorija yra Ašeris II, joje rasite užuominų į Fahrenheit 451, antrąją autoriaus knygą išleistą trim metais vėliau. Šiuo atveju norėčiau pasakyti, kad Ašeris II istorijos idėja yra įdomi, bet realizacija yra silpnoka ir norėtųsi, kad jinai būtų perrašyta į įdomesnę, labiau įtraukiančią, pilną veiksmo bei įtampos apysaką, gal net gi visą romaną.
Be šitų dviejų paminėtų galbūt dar kokia viena ar dvi istorijos buvo neblogos, o visą kitą - šlamštas. Kitaip sakant iš 190pls, jūsų dėmesio galbūt verti tik kokie 30pls.
Veikėjų lūpomis autorius išreiškia savo baimes dėl ateities (kuri neįvyko), atominių bombų bei karų, ilgisi auksinės praeities. Ir tai suprantama atsižvelgiant kokiais laikais autorius gyveno ir rašė. 1945 metais buvo numesta atominė bomba ir tai užbaigė Antrą pasaulinį karą. Tuo metu buvo daug baimės, kad Sovietų sąjunga gali sugalvoti pulti Ameriką atominiais ginklais ir tai yra pagrindinis knygos motyvas: parodyti, kad žmonės yra laukiniai ir neturėtų naudoti tokių baisių technologijų. Seniau, kai žmonės gyveno medžiuose ir vaikščiojo keturiomis, kai pati tobuliausia technologija buvo šaka, laikai buvo geresni.
Mano vertinimas:
– šios knygos vieta yra muziejuje, kad istorikai galėtų tyrinėti kaip žmonės jautėsi, kokios ateities bijojo, bet jinai tikrai neverta jūsų dėmesio ar laiko.