Žinau, Kūčios yra šeimos šventė. Kalėdos yra daug laisvesnė šventė, galima su draugais ir po 100 gramų pakelti. Bet šis pasakojimas ne apie šventes, šis pasakojimas apie namus. O gal greičiau apie žmogaus namų paiešką.
Kaip atšventėt? Gerai? Kaip Senelis šaltis ar turtingas buvo? Kaip dovanos?
Prasisuko švenčių maratonas ir galėsim keletą mėnesėlių atsipūsti. Iki kokių Velykų turbūt... O gal ne?
Kūčios ir Kalėdos puiki proga aplankyti visus gimines. Ypač jeigu jų daug. Bet...
Žmogus pramerkia akis ir nustemba: jam skauda visus šonus, jo rankos kruvinos, kišenėse narkotikai, o jis pats neatsimena ne tik savo vardo, bet ir dvylikos metų gyvenimo.
Šią knyga sudaro Isaac Asimov romanas „Kosmoso upės“ ir Michael Moorcock apsakymas „Nuolatinio kitimo būsena“.
Kijosakio knygos visuomet sukelia aršią diskusiją. Žinot, šitą knygą priskirčiau populiariosios psichologijos, o ne verslo kategorijai.
Turiu klausimą: kas yra ateitis?
Ar ateitis yra tai kas turėtų įvykti rytoj?
Ar ateitis yra tai kas aš įsivaizduoju, kad turėtų įvykti rytoj?
Gavau labai įdomų klausimą: kur tu gyveni? Kiek pagalvojęs atsakiau – praeityje. Paskui išvydęs nustebusį kolegos veidą supratau, kad jis klausė adreso...
O kur gyveni tu?
Ar verta taip vadinti knyga dėl trumpučio epizodo apie degantį žmogų užimančio vos vieną pastraipą? Jeigu ne, tuomet nesuprantu kodėl būtent taip vadinasi šita knyga.
Mokykloje mus mokydavo fizikos, geometrijos. Mokykloje aiškindavo, jog gyvename trimačiam pasaulyje. O paklausus apie ketvirtą matavimą sakydavo, jog tai – laikas. Mes trimačio pasaulio gyventojai galime suvokti laiką, tačiau negalime po jį keliauti, o keturmačio pasaulio būtybės galėtų. Deja...
Turbūt esate girdėję legendą, jog seniau žmonės turėjo dvi galvas, keturias rankas bei keturias kojas. Jie visuomet buvo laimingi. Dievai dėl to supyko ir padalino senuosius žmones į dvi dalis. Taigi, dabar kiekvienas iš mūsų klaidžioja po šį pasaulį bandydamas surasti savo trūkstamą pusę.
Sako, kad visuose legendose yra dalis tiesos.