Jeigu aš pasakyčiau, jog tai knyga apie vieną labai slaptą saugumo organizaciją, kuri atsakinga tik prezindetui, ar skaitytumėte?
O jeigu aš pasakyčiau, jog tai knyga apie ateivius, kurie kaip dėlės prisisiurbia prie žmogaus ir valdo jo kūną, ar tuomet skaitytumėte?
Kai pirkau knygą galvojau, akinių atsikratimas čia yra perkeltine prasme... Paaiškėjo, kad tiesiogine.
Net jeigu ir nenešiojate akinių, tai bent jau perskaitykite mano mintis apie šią knygą.
Geras klausimas. Aš tikiuosi, kad geras. Jeigu ne tai kodėl dar skaitai šitą tekstą?
Geram klausimui reikia gero atsakymo. Parašyk jį.
Ten toliau yra daugybė simbolių iš lietuviškos abėcėlės, bet neskaityk jų. Jie neturi nieko bendro su klausimu. Beveik neturi.
Tai ar norėtum būti nemirtingas?
Atsitiko tokia istorija... Iš vakaro pasirašiau knygos recenziją ir pagalvojau, kad iš ryto prieš publikuodamas dar sykį perskaitysiu... Atsikėliau iš ryto žiūriu arba mano kompas rūko arba kažkas negerai...
Kaip žmogus susijęs truputėli daugiau su kompiuteriai nei paprasti mirtingieji, visuomet maniau, kad, tokius kaip aš, kompiuterių problemos kažkokiu mistiniu būdu aplenkia. Klydau... Oi kaip aš klydau... Taip sakant, gavau pagal pilną programą.
Žinote ko labiausiai nekenčiu technologinėse knygose? Jos greitai pasensta. Aišku, čia ne taip blogai kaip Bilo atveju... Knyga originalo kalba išleista 2007 metais, lietuvių – 2008, o aš ją skaitau 2009... Knyga pasakoja apie 2004 - 2006 metų internetą ir su tuo susijusius dalykus.
Knyga sudaryta iš apsakymo „Setauro medžioklė“ ir romano „Nenugalimasis“. Kodėl knyga pavadinta apsakymo, o ne romano pavadinimu?
Skaitant šią knygą kažkodėl apėmė jausmas lyg savo noru žiūrėčiau nesibaigiančias skalbimo miltelių reklamas, o iš burnos niekaip nedingo muilo skonis. Beje, jeigu jums nepatinka Porche geriau neskaitykite šitos knygos.
„Pragaištingas krėslas“ yra vienas iš keturiolikos rinkinio apsakymas.
Šią knygą iš tiesų sudaro Piers Anthony apysaka „Stepė“ ir du apsakymai: George H. Smith – „Tremtiniai“ bei John Brunner – „Vitanuliai“.