Twitter ilgai ieškojo savo verslo modelio ir galiausiai nieko nenustebindamas pasirinko reklamas. Toks jų sprendimas sukėlė mažiausiai vieną problemą.
Kadangi, Twitter gali pilnai kontroliuoti tik savo srautą, tai ėmė riboti trečiųjų šalių klientus. Jeigu jų pačių klientas būtų nuostabus, tai niekas tuo nesiskųstų, tačiau...
O jeigu jie būtų pasirinkę kitą verslo modelį, galbūt viskas atrodytų žymiai geriau...
Kai buvau vaikas, daugybę laiko praleidau žiūrėdamas per televizorių rusiškas laidas. Ne todėl kad man tai labai patiko, tiesiog nelabai turėjau iš ko rinktis. Vėliau mokykloje turėjau privalomas rusų kalbos pamokas, tačiau tiek mokytoja, tiek aš į viską žiūrėjom gana atmestinai.
Įdomiausia, jog šiandien gana be didelių problemų aš galiu žiūrėti filmus, laidas rusų kalba, tačiau, jeigu reikia, skaityti nesugebu...
Be abejonės skirtumas tarp to kaip mokosi mažas vaikas ir suaugęs žmogus egzistuoja. Ir, kadangi, jau niekaip netapsime maži...
Knygą sudaro du romanai: Ateiviai iš niekur ir Šis pasaulis mūsų. Abu romanai vyksta toje pačioje galaktikoje, tačiau nenorėčiau jų vadinti dvilogija, kadangi, veiksmo skirtumas tarp jų yra 800 metų.
Kaip knyga gali turėti autorių ir pavadinimą, jeigu ją sudaro dviejų skirtingų autorių romanai? Šią knygą sudaro du romanai: Barrington J. Bayley - Dzen ginklas ir Poul Anderson – Pradžia.
Šiandien stebėjau mergaitę vedžiojančią šunį: vienoje rankoje telefonas – ji aktyviai kažkam rašinėja žinutes, kitoje – šuns pavadėlis. Ir tuomet pagalvojau: galbūt laikas išmaniesiems antkakliams?
Kiek anksčiau kalbėjau apie patarimus norintiems rašyti. Dabar pakalbėsime apie mitus, kuriuos prisigalvoja įvairūs žmonės.
Daugelis iš jūsų greičiausiai jau pasirinkote savo mėgstamą sritį ir turite darbą. Tačiau šiandien aš norėčiau pakalbėti ne apie konkrečią profesiją bet... pavadinkim tai gyvenimo būdu, nes geresnio apibūdinimo tam nesugalvojau.
Knygą sudaro du romanai: Didysis ratas ir Žvaigždžių virusas. Kaip visuomet, pakalbėkime apie viską iš eilės.
Paprastai apie knygas aš mėgstu sakyti: įtraukia nuo pat pirmo puslapio, tačiau apie šią reiktų sakyti: šokiruoja nuo pat pirmo puslapio.
Istorija prasideda detaliu dirbtinio apvaisinimo aprašymu, kurio metu gimsta 96 identiški dvyniai. Vienodi žmonės reiškia visuomenės stabilumą.
Susidarė tokia keista situacija. Žmonės, kurie prieina prie varpinės skambina pavojaus varpais, kad lietuviai tampa vis mažiau raštingi, abitūros egzaminuose daugėja klaidų. Kiti žmonės, prieinantys prie kitos varpinės skelbia apie popierinių knygų mirtį. Tačiau žmonių norinčių parašyti knygą skaičius rodos nemažėja.
Pažiūrėkite pavyzdžiui Tūkstantmečio vaikus, penktokų kategorijoje vos ne kiekvienoje laidoje pamatysite po du vaikus norinčius parašyti knygą. Aišku, vaikai užauga ir supranta, jog rašytojas nėra profesija ir tarp vienuoliktokų, dvyliktokų per visus finalus greičiausiai neatsiras nei vieno žmogaus su tokiais norais.
Tačiau ką daryti, jeigu tu neišaugai? Ir tas noras spaudžia smegenis?
Galbūt aš gyvenu kaime, tačiau nesu nei karto girdėjęs, jog būtų rengiamas seminaras norintiems tapti rašytojais. Žurnalistams – taip, prašom. Rašytojams? Hm... Tarsi įmeta į vandenį ir jeigu išplauksi – esi talentingas, o jeigu ne susitiksime sudužusių svajonių uoste prie alaus bokalo.
Mano sakvojaže viso labo viena knyga, todėl aš nesu labai kvalifikuotas dalinti patarimus, tačiau, kadangi, grandai, kuriems lenkiasi visa tauta nedalina, tai pamėginsiu aš.