Pagaliau pasirodė ilgai laukas Sergej Lukjanenko knygos Juodraštis tęsinys - Švarraštis. Kadangi pirmąją dalį skaičiau daugiau nei prieš du metus, tai beveik nieko neprisiminiau ir ši istorija man buvo tarsi nauja su nieko nesusijusi. Nors kartais kildavo klausimų: o kas tas per dalykas(veikėjas)?
Šį kartą padiskutuosim apie pozityvų mąstymą ir socialinę reklamą.
Pirmoji reklama, kuri man užkliuvo Stop karui keliuose. Tai sena reklama ir apie
Keista knyga. Turbūt nepatys geriausi žodžiai pradėti knygos apibūdinimą? Šioje knygoje pasakojama Zen mokytojo varno istorija, nuo jo tapimo mokytoju iki atsisveikinimo su mokiniais.
Ko aš labiausiai bijojau – veiksmas šioje knygoje prasideda būtent toje vietoje, kur baigiasi knyga „Sutemos“. Čia aš prisimenu, kodėl pradėjau rašyti knygų kritikas – dėl to kad nežinai ką gali nusipirkti. Nors Eridaną reiktų pagirti, jie bent jau antroje pusėje užrašo, kad tai tęsinys. Kiek iš jūsų atidžiai studijuoja antrąją viršelio dalį prieš pirkdami knygą? Aš tą užrašą radau tik rašydamas šitą recenziją.
Sunki knyga, persunkta purvo, smurto ir kraujo. Knyga skaitosi lėtai ir sunkiai, nes joje gausu veikėjų, kurie dažnai žūva bei padarų, kurių kituose skaitytose istorijose man
Norit atspėti ką aš šiandien sužinojau? Nepatikėsit. Aš irgi nepatikėjau. Ar galėtumėte įsivaizduoti, kad Žemė apvali? Nesąmonė ar ne? Tai kodėl aš žiūriu į prieki ir matau tik plokštumą? Ar bandėte stovėti ant kamuolio?
Kaip pailsėjote per ilgąjį savaitgalį? Ar smagiai atžymėjote Jonines?
Turiu prisipažinti, kad aš nepailsėjau. Nemoku. Po tokio ilgo savaitgalio grįžtu į darbą pavargęs ir išsiderinęs.
Nuo ko viskas prasidėjo? Žinoma,
Kaip padalinti apskritimą į septynias lygias dalis? Jeigu jūs gerai mokėtės matematiką, turėtumėte žinoti, jog tai neįmanoma. Kitu atveju, jūs tik ką tai sužinojote.
Prieš skaitydami toliau pasiimkite popieriaus lapą ir pieštuką. Kam to reikia? Piešime kažką panašaus į tai kas pavaizduota paveiksliuke.
Ši knyga pasakoja apie paleontologą Tomašą Džerichą, kuris serga plaučiu vėžiu ir paskutines jo gyvenimo dienas. Beje, į Žemę nusileido ateivei, nors jeigu jie nebūtų
Kažkada turėjau šuniuką. Mielas padaras. Kai išeidavom pasivaikščioti, jis visuomet būdavo prisegtas ant trumpo pavadėlio, kad nepabėgtų ir nekvailiotų. Kita vertus tas mūsų vaikščiojimas žiūrint iš šono turėjo atrodyti truputėli keistai ir juokingai. Jis tempdavo, o aš sekdavau paskui. Dažniausiai. Bet ne visuomet. Kartais aš norėdavau nueiti į kokią nors konkrečią vietą, tuomet jis galėdavo spyriotis ir tampytis, bet vis tiek eidavome ten kur noriu aš.