Mano draugas pasakė, kad bijotų nusipirkti knygą „kaip įveikti baimes“, o aš pagalvojau, kad bijočiau nusipirkti knyga kuri vadinasi „atgauk pasitikėjimą“ arba panašiai.
Taigi, perskaičiau knyga apie baimes t.y. kaip jas įveikti... Ką aš galėčiau pasakyti?
Prieš gerą pusmetį aš džiaugiausi, jog mano skaitytojai nėra prietaringi. Tuomet į prietarus pažvelgiau su ironijos doze, dabar pabandysiu pagliaudyti jų kilmę.
Jeigu sudaužysite veidrodį, jums nesiseks 7 metus. Senai, senai, veidrodžiai
- Tėti, tėti, duok pinigų ant ledų.
- Imk sūneli, du litus.
Vakar aš minėjau, jog uždrausti reklamą neužtenka, dar reiktų sukurti antireklamą. Šiandien kaip tik norėčiau pasidalinti viena tokia idėja. Viskas labai paprasta: grąžinkit mums popierinius du litus. Kodėl būtent du litus? Visų pirma, todėl, kad ant jų pavaizduotas Valančius.
Turbūt jau visi girdėjo apie norus uždrausti alaus reklamą dienos metu. Greičiausiai visi taip pat susidarė kategorišką savo nuomonę šiuo klausimų. Pamirškit ją bent trumpam ir paklausykit manęs.
Aš negeriu. Bet nesiūlau jums visiems tapti valančiais. Neapsimoka. Jis pateko tik ant dviejų litų, ir vis tiek tą pinigą išėmė iš apyvartos. Kunigu būti apsimoka labiau.
Nors man Algis liepė negalvoti apie problemas, bet aš dar truputėli pasibėdavosiu.
Turbūt visi puikiai žinote pasaką apie auksinę žuvelę. Žvejas užmetė tinklą ir stovi ant kranto kaip durnelis... Atsiprašau, ne ta pasaka.
Šis mano pasakojimas apie baimes. Bailūs žmonės neskaitykite toliau.
Vienu metu man pradėjo fantastiškai, norėjau pasakyti FANTASTIŠKAI, sektis. Pasiėmiau diplomą, patekau tarp 100 techniškųjų universitetų studentų ir dar galybė dalykų, kurių nesugebėčiau išvardinti. Ir tuomet pastebėjau keistą dalyką – aš bijau. Kaip manote ko? Net nežinau kaip pasakyti... sėkmės. Per didelės sėkmės. Mano viduje pabudo mažas žalias bjaurus šlykštus padaras ir pradėjo kuždėti: tau per daug gerai sekasi, dabar turi būtinai nepasisekti. Aš aišku bandžiau jį įvairiausiais būdais nuvyti, bet stiprus svolačius buvo. Lengviau atsikvėpiau tik tuomet, kai atsirišus batų raišteliui, aš ant jo užlipau ir išsitiesiau visu ūgiu... Ką gi, nepasisekė, dabar vėl turi sektis.
Du universitetai KTU ir VGTU rengia akciją „100 geriausių techniškųjų universitetų absolventų“ ir aš ten buvau - alų, midų gėriau, per barzdą varvėjo... Juokauju, nedavė niekas ten gerti, ir realiai jokios naudos kol kas nepajutau,
Atrodo aš subrendau rimtoms knygoms. Ši knyga man kažkodėl priminė filmus: „Matrica“, „Ekvilibriumas – pusiausvyra“, taip pat teko skaityti nevieną apsakymą panašia tema. Ką gi, geros idėjos dažnai yra plagijuojamos. Būtų visai šaunu, jeigu kas nors pastatytų filmą pagal šią knygą. Tai būtų niūrus, pilkas pasaulis, filmas be daug spalvų, kažkas panašaus į Nuodėmių miesto stilių...
Tęsiu savo mintis apie informatikos specialybę. Šiandien tai bus tik juoda kritika arba pasidergimas be jokių pasiūlymų. Kartais tiesiog yra taip kaip yra, studentai stiprūs žmonės ir nurys tą karčią piliulę.
Fuu… galu lengviau atsikvėpti, pagaliau pasiėmiau diplomą.
Viskas prasidėjo nuo per ilgo mano liežuvio ir noro padėti studentams. Informacijos apie magistro studijas tragiškai trūksta. Leiskit pasitaisyti, kaip paaiškėjo jos nėra visai... Todėl kilo labai didelis ažiotažas kai kažkas rado mano mintis ir nusiuntė paskaityti fakulteto valdžiai, kuri viską nuleido žemyn t.y. liepė perskaityti dėstytojams.