Tai pirmoji angliškos knygos recenzija mano svetainėje. Taip jau atsitiko, kad aš netyčia laimėjau Amazon dovanų čekį ir gerą daiktą palikti neišnaudotą būtų tikra nuodėmė, taigi panardžiau ir išsirinkau šitą knygą.
Kalbėdami apie fantastiką negalime nepaminėti Eridano, kuris išleido dvi pirmąsias plokščiojo (disko ?) pasaulio knygas: Magijos Spalva ir Šviesa fantastiška. Ši knyga yra 30. Ir atvirai kalbant, jeigu nebūčiau skaitęs pirmų dviejų, tai šitos tikrai nebūčiau pirkęs.
Ši knyga su daryta iš dviejų romanų (apysakų?) „Pareigos jausmas“ ir „Planeta, iš kurios negrįžtama“, kurios ir sudaro visą Briono Brendo dvilogiją.
Knygą sudaro apysaka „Skraidančių peilių vartai“ ir romanas „Trys širdys ir trys liūtai“. Kadangi knygoje pirmiausia pateikta apysaka tai pradėkime aptarimą nuo jos.
Nuo ko pradėti? Nuo to, kad nedažnai pasitaiko knygos apie vandens pasaulio gyventojus? Nuo to, kad tragiškesnės pradžios aš neatsimenu? Ar nuo to, kad netikiu krikščioniško dievo magija?
Pradžiai pakalbėkime apie skaičius. Knygos originalas parašytas 1995 metais, antroji pataisyta versija 2001, lietuviškai išleista 2006, o aš skaitau 2011 metais...
Šita knyga kažkuo man priminė knygą „Turtingiausias Babilono žmogus“
Teko daug girdėti apie legendinę Juodąją gvardiją, todėl labai nekantravau perskaityti, kai knyga atsidūrė mano rankose ir sužinoti ar nebereikalo šis kūrinys yra taip giriamas.
Atvirai kalbat, tai beveik tobulas kūrinys. Ir mane neramina tik vienas klausimas: tai yra pirmoji iš 12 Juodosios gvardijos ciklo dalių, ar autorius sugebėjo išlaikyti tą tobulumą kituose dalyse?
Tai turbūt pirmoji knyga, kuri mane užkabino savo nuobodumu. Leiskit paaiškinti ką tai reiškia. Nors knygoje yra tik viena linija ir siužetas teka kaip vanduo upėje, nedarydamas jokių kilpų ar šokinėjimu laike, vis tik šios knygos negalima laikyti standartine istorija. Jinai parašyta kaip 11 skirtingų asmenų atsiminimai.
Knygos autorius yra istorikas, todėl čia ne šiaip sau knyga, bet alternatyvi istorija, kurioje Bizantijos imperija nesugriuvo. Galbūt kitam istorikui išmanančiam tą periodą ir svarbus toks dalykas, bet, asmeniškai man, tai tik dar vienas fantastinis pasaulis.
Įžangoje autorius sukritikuoja visus sėkmės mokytojus ir „pagalbos sau“ knygas, tačiau jau pirmame skyriuje žengia gerai pramintu sėkmės mokytoju keliu.
Kuo šita knyga skiriasi nuo kitų sėkmės knygų? Tuo kad visi knygos teiginiai yra paremti moksliniais tyrimais.