Ateivių rasė - hedai - patiria vieną pralaimėjimą po kito prieš žmoniją. Žmonės elgiasi visiškai nelogiškai ir nesuprantamai. Jiems būtinai reikia suprasti žmoniją, kol ši nesutrypė visos hedų rasės.
Norėčiau pasveikinti vilniečius su pirmomis durimis. Labiausiai aš pasigendu pavyzdžių iš miestų, kuriuose gyventojų yra tiek pat arba daugiau nei Vilnuj. Jeigu žinote, brūkštelkite komentarą, tačiau šis įrašas ne apie tai. Norėčiau pasiūlyti keletą idėjų, kurios galėtų paversti viešąjį transportą pavyzdžiu visai Europai, ką ten Europai, visam pasauliui. (Jeigu vis dėl to norite diskutuoti apie pirmas duris, eikite čia).
Turbūt patys suprantate, jog knygos, kurioje yra 100 patarimų vienareikšmiškai vertinti negalima. Vieni patarimai geri ir jau patikrinti, kiti... Niekada nepagalvotum, jog tai gali veikti. Vieni trumpi, vos puslapis, kiti užima net kelis...
Aš noriu piešti, bet nemoku... Manęs niekas nemokino. Tas paukštis yra mano šedevras. Čia ne pingvinas, čia turėjo būti varna...
Keista, aš, kaip žmogus, kuris nemoka piešti, esu lietuvis nupiešęs daugiausiai komiksų (skaičius dideliais tempais artėja prie tūkstančio).
Taip bedėliojant savo mintis draugas paklausė: o kam mokykloje reikalinga dailė? Rimtai, o kam jinai reikalinga?
Jeigu pagrindinė knygos veikėja moteris, o knygos autorius vyras - tai 90% tikimybė, jog knyga yra paskutinis šūdas!
Lai neapgauna jūsų pavadinimas, tokios vietos dar nėra. Norėčiau pasakyti: kol kas dar nėra, bet... Lietuvoje mes galime būti tikri tik dėl vieno dalyko: čia lietūs lyja.
Norėčiau pakalbėti apie žurnalistiką, apie vakar, šiandien ir rytoj.
Buvau Bike Show Millennium automobilių parodoje. Ir ką aš ten mačiau? Daug žmonių. Labai daug žmonių. Daugelis žmonių eina su mobiliakais ir fotografuoja viską iš eilės, vos vienas kitas dėdė nešasi didelį aparatą... Ir tai ką aš pamačiau privertė mane susimąstyti, kokia žurnalistika turėtų būti iš tiesų...
Prieš porą metų aš labai džiaugiausi vizitinių kortelių nauda. Šiandien mano nuotaikos ne tokios džiaugsmingos.
Kas yra vizitinė kortelė? Tai toks spalvotas popieriukas su įmonės pavadinimu ir žmogaus kontaktais. Norite atspėti kiek tų spalvotų popieriukų guli pas mane ant stalo? Sakykim, kad per daug... Įvairiausių spalvų, nuo paprastų iki meniškiausių dizainų... Ir ką? O gi nieko...
Pradėkim nuo dviejų faktų. Pirma - aš nesu Dan Brown gerbėjas priešingai nei daugelis. Antra - aš neskaičiau DaVinčio kodo.
Turbūt visi žino, jog tris savaites vyko komiksų konkursas ir šiandien atėjo ta didžioji diena, kai laikas skelbti nugalėtojus. Netampysiu katino už ūsų ir iš karto pereisiu prie reikalo.