Mano trečiasis dešimtukas

Jeigu skaitote mano metų top, tai turėjote susidaryti įspūdį, kad mano kolekcijoje yra nemažas žaidimų kiekis ir jūs būsite visiškai teisus. Kiek anksčiau pristačiau savo pirmą ir antrą dešimtus, laikas pakalbėti apie trečią. Šitam rinkiniui galioja tik viena taisyklė: praėjo nemažiau nei du metai nuo recenzijos publikavimo.

21) Paperback yra pirmasis žaidimas, kurį siunčiausi iš užsienio. Jį galima įsigyti tik iš autoriaus svetainės. Pagrindinė priežastis, kodėl juo niekada nebus prekiaujama Lietuvoje – tai angliškų žodžių kūrimo žaidimas. Kadangi, tai angliškų žodžių kūrimo žaidimas, tai man sunku rasti kompaniją, kuri norėtų ar galėtų jį žaisti, bet šis žaidimas man labai patinka.

Autoriaus svetainė yra sukurta iš Shopify platformos ir prekė man buvo pristatyta iš Shopify sandėlio Europoje, kas reiškia, kad man nereikėjo sukti galvos dėl muitų. Deja, visai neseniai Shopify pardavė savo sandėlių padalinį, kas gali reikšti, jog ateityje šį žaidimą įsigyti bus kiek sunkiau.

22) Point salad – manęs nežavi šito žaidimo pavadinimas. Mane erzina kokia didelė šito žaidimo dėžutė. Tai turėtų būti kelioninis žaidimas, bet dėžutė… Tai yra labai greitas fileris, kurį galima žaisti bet kokiam skaičiui žaidėjų nuo 2 iki 6. Aš sakyčiau, kad dviem ar trim yra geriausia, nes kaladė atitinkamai pasidalina į tris ar dvi dalis, todėl iš karto esi pasiruošęs kelioms partijoms ir kiekvienoje iš partijų kortos bus visiškai skirtingos. Esant didesniam žaidėjų skaičiui kortų įvairovę užtikrinti yra sunkiau ir žaidime yra daugiau sėkmės/chaoso. Vis dėl to, kadangi, tai labai greitas žaidimas, tokie dalykai kaip chaosas gali būti ignoruojami.

23) Century: Golem edition tai yra labai paprastas stalo žaidimas, labai tinkamas pradedantiesiems. Iš pradžių jis mane labai sužavėjo, bet žaidimas su viena kompanija apkartino mano patirtį. Žaidimas baigiasi, kai kažkas surenka penkias golemų kortas. Tas kuris surenka penkias kortas nebūtinai laimi žaidimą, nes laimi tas, kurio taškų skaičius yra didžiausias. Visai realu yra turėti viena korta mažiau, bet daugiau taškų. Turėti dviem kortom mažiau ir laimėti yra neįmanoma. Taigi, grįžtant prie partijos, kuri apkartino mano patirtį. Vieną kartą žaidžiau su kompanija, kur visi žaidėjai skubėjo kuo greičiau baigti žaidimą. Logiška, kad mažiau taškų vertą golemą yra lengviau įsigyti ir visi pirko tik pigiausius. Man tai nepatiko, nes man patinka žaisti lėčiau ir įsigyti didesnės vertės golemus, bet žaisdamas lėtai aš likau paskutinis.

Šis žaidimas vis dar yra mano kolekcijoje, bet aš labai atsargus su kuo žaisti šį žaidimą.

24) Ethnos – žmonės sako, kad tai vienas iš negražiausių žaidimų istorijoje. Ir aš negaliu ginčytis. Žaidimo komponentai taip pat yra pigūs. Tai yra gan paprastas teritorijos kontrolės žaidimas, kurį nesunku būtų pristatyti pradedantiesiems. Paprastai teritorijos kontrolės žaidimai yra labai nedraugiški, bet šis nesijaučia toks. Norint, kad žaidimas būtų įdomus reikia 4 – 5 žaidėjų ir tai ne visuomet lengva suorganizuoti.

25) Castle Panic – tai antrasis komandinis žaidimas mano kolekcijoje. Žaidimas manęs nesužavėjo. Grafinis dizainas galbūt nėra toks blogas kaip Ethnos, bet ne daug geresnis. Žaidime yra labai daug sėkmės ir neįmanoma reguliuoti žaidimo sudėtingumo. Teko žaisti vieną partiją, kur vienas žaidėjas reguliavo kaip visiems žaisti ir, tiesa pasakius, tai buvo geriausia šito žaidimo partija. Dėl visų šitų dalykų, teko atsisveikinti su šituo žaidimu.

26) Parks - tai yra vienas iš gražiausių žaidimų kokį aš esu matęs. Kortos šitame žaidime atrodo nerealiai. Visi komponentai yra wow lygio. Man vis dar nepavyko rasti žaidimo, kuris turėtų geresnį dėkliuką. BET žaidimas turi per daug taisyklių, kurios yra be reikalo painios. Ar verta turėti žaidimą kolekcijoje, kuris yra nerealiai gražus, bet jo niekada nežaisi? Nežinau. Šis žaidimas paliko mano koleciją.

27) Ticket to ride: London – kai pirmą kartą išgirdau, kad Ticket to ride galima sužaisti per 15 minučių negalėjau tuo patikėti. Bet tai yra labai smagus ir trumpas žaidimas. Jeigu norite naujus žmones įtraukti į žaidimą, tai vietoj ilgo Ticket to ride pristatykite šitą. Jeigu po pirmos partijos žmonės norės žaisti dar kartą, tuomet pasiūlykite pažaisti ilgesnę versiją.

Kai aš galvojau ar verta pirkti, buvo trys žaidimo versijos. Londonas nėra miestas, kuris mane žavi, bet kiti variantai nežavėjo manęs dar labiau. Originaliai mane labiausiai domino Niujorkas, bet toje versijoje taškus reikia skaičiuoti ant lapuko. Vienas iš dalykų, kurio aš nekenčiu, kai žaidimui pasibaigus reikia išsitraukti lapuką ir skaičiuoti taškus. Dar blogiau, jeigu taškų skaičiavimas trunka tiek pat laiko kiek žaidimas. Amsterdamas manęs nesužavėjo, nes šitame žaidime transporto priemonė yra karutis. Kam patinka stumdyti karučius? Taigi, liko vienas variantas – pasirinkti Londoną.

28) Sherlock Holmes Consulting Detective: The Baker Street Irregulars – daugybė interneto apžvalgininkų gyrė šitą žaidimų seriją ir naujausią žaidimą vadino geriausiu serijoje. Tai yra pirmasis žaidimas, kurį aš žaidžiau vienas. Iš dešimties bylų išsprendžiau penkias, kiekviena partija truko apie dvi valandas ir patirtis manęs nesužavėjo. Jeigu būčiau žaidęs žaidimą su kompanija tarkim dviese ar trise galbūt mano įspūdžiai būti kitokie. Aš nemanau, kad pirksiu kitą žaidimą šitoje serijoje, bet tuo pačiu aš nenoriu sakyti, kad tai blogas žaidimas. Tai yra kitoks žaidimas ir galbūt jums labai patiktų. Aš net nežinau ar tai reiktų vadinti žaidimu, tai yra patirtis žmonėms, kurie nori spręsti be proto sunkius logikos galvosūkius. Tą pasakius Šerloko Holmo logika šitame žaidime ne visuomet sutampa su mano.

29) Žaidimas su neištariamu pavadinimu – Condottiere. Tai yra blefavimo žaidimas ir žaidžiant pirmą kartą taisyklės gali pasirodyti painios. Šitam žaidimui taip pat labai svarbu surinkti gerą kompaniją. Jeigu kompanija tinkama, tai nerasite smagesnio žaidimo, bet jeigu kompanija medinė, tai geriau šito žaidimo net nebandyti. Tiesa žaidimas yra smagiausias su didesniu žaidėjų skaičiumi, keturi yra gerai, bet penki yra geriau.

30) MicroMacro: Crime city – tai yra antrasis žaidimas, kurį aš žaidžiau vienas. Aš labai gerai suprantu kiek daug darbo įeina nupiešti tokį be proto didelį ir detalų žemėlapį. Ir aš tą labai vertinu. Bet jis man labiau patinka kaip meno kūrinys, nei kaip žaidimas. Žaidimas nėra blogas, bet nėra verčiantis iš kojų. Vėl gi žaidžiau vienas, todėl mano įspūdžiai žaidžiant su kompanija galbūt būtų kitokie.

Vos pažaidęs žaidimą aš spėjau, kad jis bus išleistas lietuvių kalba ir buvau teisus.

Apibendrinimas

Žaidimai, kurie paliko kolekciją: Castle Panic, Parks, Sherlock Holmes Consulting Detective: The Baker Street Irregulars, MicroMacro: Crime city.

Žaidimai, kurie vis dar yra: Paperback, Point salad, Century: Golem edition, Ethnos, Ticket to ride: London, Condottiere.

Kad ir kiek žiūrėtum recenzijų prieš pirkdamas žaidimą, kartais visų giriamas žaidimas tiesiog nepatinka. Kitas dalykas yra labai svarbu surasti apžvalgininkus, kurių skonis yra panašus į tavo, tai labai palengvina gyvenimą. Bet kuriuo atveju džiaugiuosi, kad 60% žaidimų vis dar yra mano kolekcijoje po dviejų metų.

Brukštelk žinutę

Komentarai(0)