Šeši pradedančiųjų rašytojų lygiai

Po diskusijos su keletu žmonių pagalvojau, kad reikia parašyti apie pradedančių rašytojų lygius. Įsivertinkite kur esate.

1) Slapukavimas. Kai aš pradėjau rašyti niekam nenorėjau rodyti savo kūrybos: o kas jeigu kas nors pavogs mano idėją? Realybėje, niekas nenori vogti idėjų, nes visi ar bent jau daugelis turi daugiau savo idėjų nei laiko joms parašyti. Žiauri tiesa yra ta, kad jūsų kūryba yra tokia šūdina, kad jos niekas apskritai nenori skaityti, ką jau čia kalbėti apie vagiliavimą. Jeigu niekam nerodysite savo kūrybos, niekada nesužinosite kaip šūdinai rašote. O jeigu nežinote ką blogai darote, kaip galite tobulėti?

2) Kritikos nepriėmimas. Kai aš pirmą kartą gavau kritikos tai pagalvojau: tu nieko nesupranti, aš žinau geriau! Tai yra standartinė pradedančiojo reakcija. Gera naujiena yra ta, kad iš jos išaugama. Rašytojas, kuris nemoka priimti kritikos, niekada netaps geru rašytoju. Kritika yra labai svarbi rašytojo augimui. Jeigu žmogus sako: ačiū už kritiką, man jinai labai padėjo. Nereiškia, kad žmogus moka priimti kritiką. Rašytojai turi posakį: parodyk, nepasakok. Tai labai gerai tinka rašymui. Žmogus, kuris moka priimti kritiką perrašys savo kūrybą ir tai matysis. Žmogus, kuris nemoka, nieko nedarys ir rašys taip pat blogai kaip anksčiau, nesvarbu koks mandagus ir dėkingas jis bus už kritiką.

Visai nesenai supratau, kad, jeigu aš duodu kritiką pradedančiajam rašytojui, aš noriu matyti, kaip jis ją priima. Man nereikia padėkos. Aš noriu, pamatyti patobulinta kūrinį. Ir patobulinta ne atmestinai, o ženkliai. Pradedantysis taip pat gali ignoruoti mano kritiką ir netaisyti savo kūrinio, bet tuomet jis turi pateikti priežastį, kodėl jis elgiasi taip kaip elgiasi. Jeigu jo logika teisinga, aš tą gerbsiu.

Jeigu aš negausiu jokio atsakymo iš pradedančiojo arba gausiu: tu neteisus. Aš neturėsiu jokio noro skaityti ir patarti jam kitą kartą. Kodėl aš turėčiau skaityti šūdiną kūrinį ir gaišti savo laiką, jeigu tuo metu galiu skaityti gerą kūrinį laimėjusį tarptautinius apdovanojimus? Todėl labai svarbu gerbti ir parodyti kaip jums svarbūs tie žmonės, kurie sutinka padėti. Kas mus veda prie sekančio punkto.

3) Kritikos kokybė. Kai pradedantysis rašytojas išauga iš sauskelnių, pradeda aktyviai ieškoti kritikos ir tuomet jis supranta, kad kritika kritikai nelygi. Žmonės susiję surašymo industrija gali pateikti konstruktyvesnę kritiką nei eilinis Petras. Kodėl aš sakau rašymo industrija, o ne tiesiog rašytojai? Todėl, kad rašymo industrija yra ne tik rašytojai, bet ir redaktoriai, vertėjai, scenaristai…

Net gi pradedantieji rašytojai, kurie yra aukštesniame lygyje nei jūs gali pateikti vertingos kritikos. Deja, žmonės, kurie yra tame pačiame ar net gi žemesniame lygyje greičiausiai nebus jums labai naudingi. Kodėl? Norint matyti kitų klaidas (aš nekalbu apie gramatiką) reikia jas žinoti. Pats nedarai klaidų apie kurias žinai. O jeigu padarai rašydamas pirmą juodraštį, tai būtinai ištaisai antrame. Taigi, kuo žmogaus lygis aukštesnis, tuo jis turėtų žinoti daugiau klaidų. Teoriškai.

Surasti žmonės, kurie gali profesionaliai kritikuoti yra sunku, bet jų kritika… Kaip mano tėvas sakydavo: vienas muštas vertas trijų nemuštų.

4) Studijos. Ateina etapas, kai supranti, jog tik rašydamas ir tik klausydamas kritikos negali tobulėti taip greitai kaip reiktų, tuomet atsiranda poreikis studijuoti rašymą. Deja, lietuvių kalba apie rašymą nėra daug knygų ir tai nieko keisto, Lietuvos rinka tam per maža. Už tai anglų kalba yra daugiau nei galima pavežti. Leiskite jums rekomenduoti keletą knygų: James Scott Bell - Conflict and suspense, James Scott Bell - Plot and struture, James N. Frey - How to write a damn good mystery.

5) Analizė. Žinote, kodėl vertėjai yra geresni rašytojai nei eiliniai žmonės? Jie niekada sąmoningai nedaro kūrinių analizės, tačiau su kūriniais praleidžia tiek daug laiko, kad ta analizė pasidaro pasąmoningai. Vertėjas negali versti knygos pažodžiui, nes pažodinis vertimas gali neperteikti rašytojo minties (pabandykite versti Pratchett), vertėjas turi perteikti rašytojo balsą, o ne savo.

Jeigu jūs išverstumėte dešimt kūrinių, jūsų kūryba pagerėtų. Aišku, vertimas yra sudėtingas ir daug laiko užtrunkantis dalykas, todėl yra kitas geresnis būdas gauti tą patį privalumą: sąmoninga mėgstamiausių kūrinių analizė. Leiskite pateikti jums keletą pavyzdžių: Midsommer murders, Murder, she wrote, Orville.

6) Pamokų pritaikymas praktikoje. Jeigu daug skaitote apie romanų struktūrą (dialogus, konfliktus, kulminacijas ir t.t.), jeigu daug darote kitų kūrinių analizių ir nepamirštate rašyti, jūsų kūryba turėtų gerėti, net jeigu sąmoningai apie tai negalvojate. Kita vertus jeigu jūs sąmoningai taikote išmoktas pamokas, tuomet turėtume žingsniuoti dideliais žingsniais link tikro rašytojo.

Pradedančiųjų rašytojų lygiai yra sudėlioti iš mano patirties ir aš negaliu kalbėti apie tai ko nepatyriau, taigi, galbūt yra dar šeši lygiai apie kuriuos aš dar nežinau.

Taigi...

Dabar kas nors gali pasakyti: ar aš galiu būti iškarto dvejuose lygiuose? Jeigu aš skaitau tinklaraščius (ketvirtas lygis), tačiau nesidalinu savo kūryba (pirmas lygis)? Atsakymas – ne.

Pradėkime nuo tinklaraščių skaitymo. Internetas yra sukurtas naujumo kulto principu. Tai reiškia, kad paieškos rezultatuose naujesnis tekstas visuomet bus aukščiau nei senas. Žalgirio mūšis įvyko prieš daugiau nei šešis šimtus temų. Labai mažai tikėtina, kad šiais metais žmogus gali parašyti kažką geriau apie mūšį nei prieš metus ar prieš dešimt metų. Tuo pačiu, žmogus, kuris vieną kartą rašė apie Žalgirio mūšį, nerašys antrą kartą. Tam nėra jokios prasmės. Jis sakys: skaitykite mano originalų tekstą.

Lygiai tas pats yra surašymu. Rašymo struktūros, istorijų tipai, iš principo nesikeičia ilgą laiką. Tačiau tinklaraščiai tiek norėdami pritraukti naujų skaitytojų, tiek būti paieškos rezultatų viršuje turi kurti naują turinį ir tas turinys nebūtinai yra kokybiškas. Todėl mano nuomone viena knyga yra geriau nei tūkstantis tekstų tinklaraščiuose (Ačiū, kad skaitote mano tinklaraštį).

Kitaip sakant, mano nuomone tinklaraščių skaitymas nėra tikrasis mokymas.

Dabar pažvelkime į klausimą iš kitos pusės: ar gali būti dvejuose lygiuose iš karto? Ne, žaidimuose dažnai būna koncepcija, kad jeigu turi armiją, kurios atskiri nariai juda skirtingais greičiais, tai visa armija juda lėčiausio kareivio greičiu. Lygiai tas pats yra ir čia: tavo žemiausias lygis yra tikrasis tavo lygis. Kol negali perlipti per save ir išdrįsti dalintis savo kūrybą, tol kiši pagalius sau į ratus ir trukdai savo tobulėjimui. Tu negali būti trečiame lygyje kol pilnai nepaleidai pirmo. Mokykloje mes turėjome tokį posakį: viena koja į turgų nevažiuoja.

Gero tobulėjimo!

Ankstesnės mintys apie rašymą:

Dažnos pradedančiųjų rašytojų klaidos 2

Dažnos pradedančiųjų rašytojų klaidos

Tu tikrai nebūsi rašytojas 2

Aš einu namo

Būk velniškai geras menininkas!

Tu tikrai nebūsi rašytojas

11 patarimų norintiems tapti rašytojais

Rašau, rašau istoriją

Tu nebūsi rašytojas

Tai nori būti rašytojas?