Lygiai prieš dešimt metų parašiau tekstą – gyvenimas, kai tau trisdešimt. Netikėtai tekstas tapo labai populiarus ir tuomet aš pagalvojau, kad reikės parašyti kitą tekstą po dešimties metų. Tai turbūt pasako daugiau apie mane, nei bet kuris kitas tekstas šitoje svetainėje.
Būkim sąžiningi, prieš dešimt metų aš nežinojau apie ką rašysiu ir, jeigu labai atvirai, nežinau ir dabar apie ką turėčiau rašyti…
Taigi.
Kol nebaigiau universiteto nebuvau iškėlęs kojos už Lietuvos teritorijos ribų. Šiandien norėčiau pakalbėti apie pirmą kelionę. Jeigu šitas tekstas bus naudingas bent vienam žmogui, tai teksto tikslas pasiektas.
Yra daugybė straipsnių lietuvių kalba šita tema, aš juos skaičiau ir nei vienas man nepatiko. Taigi, reikia parašyti savo. Prieš skaitydami toliau privalote perskaityti mano ankstesnį tekstą: Dvylika priežasčių, kodėl jūs neturėtumėte įsigyti šuns. Nebijokite šitas tekstas niekur nepabėgs ir lauks jūsų grįžtant. Ankstesnis tekstas suteiks šiek tiek konteksto jūsų sprendimui.
Perskaitėte? Gerai, tęskime.
Skaitydamas vieną tekstą gavau iššūkį užrašyti savo įsitikinimus. Pirmas įsitikinimas, kurį užrašiau yra asmeninis. Manau jis yra būtinas visiems dvikojams, kurie nori save vadinti žmonėmis, visi kiti yra susiję su darbu ir stengiausi pažiūrėti kiek galima plačiau. Tai nėra universalios, nenuginčijamos tiesos, tiesiog perkračiau savo gyvenimo (darbo) patirtį ir šiuo momentu man atrodo taip. Po metų man gali atrodyti kitaip. Jūsų teisė yra nesutikti su tuo kas parašyta žemiau, bet būtų smagu, jeigu turėtumėte gerų argumentų (Skaitykite nr1).
Jeigu jūs svajojate visą gyvenimą apie šuniuką arba šuniuką turėjote prieš daugybę metų šis tekstas yra skirtas jums. Jeigu jūs turite šunį dabar arba turėjote visai nesenai, tuomet daugelis dalykų jums greičiausiai bus pažįstami.
Pasidalinkite šituo tekstu su visais, kurie sako, kad nori turėti šunį. Tikiuosi šis tekstas įpūs šiek tiek gaivaus oro (realybės), kurio reikia blaiviam sprendimų priėmimui.
Stiprios komandos paslaptis, kad jie bendrauja ne tik apie darbą, bet ir asmeninius reikalus. Asmeninių smulkmenų žinojimas formuoja pasitikėjimą ir stiprius ryšius tarp žmonių. Jeigu visi sėdi uždaryti vienoje patalpoje, jeigu visi pietauja kartu, tai gali gautis daugiau mažiau natūraliniai. Dirbant virtualiai, niekada nesukursi tokios stiprios komandos.
Paskutinis sakinys yra melas.
Jeigu paskaitytumėte darbo skelbimus, tai pamatytumėte, kad dažnai skelbimuose yra tokios frazės kaip: ieškome žmogaus, kuris supranta komandinę dvasią, bet gerai dirba vienas ir panašiai. Būti stipriu komandos žaidėjų ir mokėti dirbti vienam yra dvi labai skirtingos savybės. Žmogus tikrai geras gali būti tik vienoje iš jų arba vidutiniškas abejose. Matyt, darbdaviai ieško vidutiniokų arba nežino kas yra komandinis darbas (greičiausiai abu). Pakalbėkime apie tai.
Aš pats dariau klaidas, po to stebėjau kaip jas daro kiti. Kažkodėl valdžia visuomet galvoja, kad žmogus paskirtas tam tikrai pozicijai puikiai žino ką turėtų daryti, net jei ta pozicija jam yra nauja. Na, o žmogus toje pozicijoje nežino pas ką klausti patarimų ar dar blogiau: nežino ko klausti. Pabandysim, bent jau iš dalies ištaisyti šią problemą. O ta problema yra: jus paskyrė naujuoju vadovu komandai. Ką daryti toliau?
Motyvacija gali būti vidinė arba išorinė. Aš neturiu vidinės motyvacijos. Aš nepažįstu nei vieno žmogaus, kuris gali kalnus nuversti vien tik vidinės motyvacijos dėka, taigi, aš nekalbėsiu apie tai. Aš pakalbėsiu apie išorinę motyvaciją.
Šitoje svetainėje aš parašiau ne vieną tekstą pradedančiajam rašytojui. Šiandien norėčiau duoti du patarimus. Pirmasis: jeigu norite būti geras rašytojas, turite analizuoti istorijas. Antrasis: geros istorijos prasideda nuo veiksmo. Kad iliustruoti šituos teiginius paanalizuosime dviejų serialų pirmuosius epizodus.