Vaikystėje draugais tampa tie, kas žaidžia mūsų kieme, mūsų smėlio dėžėje. Mokykloje draugais tampa tie, kas yra priskiriami į mūsų klasę. Panašiai atsitinka ir universitete. Vėliau didžiausią šansą tapti mūsų draugais turi bendradarbiai. Tačiau kaip susirasti draugų, kurie nebūtų jūsų bendradarbiai?
Žinau, kad pavadinimas yra labai bendrinis, bet norėjau turėti žodį specialistas jame. Iš tiesų, kalbėsiu apie savo IT administratoriaus dienas, tačiau, manau, kad principai, kuriuos paminėsiu žemiau, tinka bet kurios srities specialistams.
Jeigu patyrinėtumėte šį puslapį tai jame rastumėte daug apie pozityvų mąstymą, daugelio sėkmės mokytojų knygos yra įvertintos penkiais ar daugiau reitingo taškų. Tačiau šiandien aš padarysiu radikalų pareiškimą ir paskatinsiu jus būti neigiamais.
Nesenai man reikėjo prie dokumento ranka parašyti „Perskaičiau ir su taisyklės sutinku bla bla“ (suprantama buvo ne „bla bla“, o ilgas sakinys) ir aš supratau, jog nemoku rašyti. Na, gal padėtis ne tokia tragiška, aš vis dar moku piešti raides, bet...
Ir tuomet man kilo klausimas: ar raštas yra vertybė?
Išgirdus žodį kultas dažnai galvojama apie grupę žmonių atliekančių keistus dievų garbinimo ritualus. Tačiau toks žodžio supratimas būtų gerokai per siauras. Ar, kai žmonės norėdami įsigyti naujausius Apple produktus, laukia po dvidešimt keturias valandas šalia parduotuvės nėra kultas?
O kaip dėl Lietuvos Ryto ir Žalgirio fanų, kurie prieš varžybas apsikeičia žodžiais, o kartais ir fiziniais objektais (patikrindami Niutono dėsnius)?
Grįžtate namo ir jaučiatės per daug pavargę, kad ką nors darytumėte? Vienintelis dalykas, kurį galite atlikti - tai išsidrėbti prieš televizorių ir žiūrėti ką jis rodo. Kartais jums net visiškai nesvarbu ką jis rodo? Kodėl taip atsitinka, jeigu jūs dirbate ne fizinį darbą?
Aš turiu vieną teoriją, kuri galbūt padės jums atsakyti į šį klausimą. Tačiau prieš tai noriu užduoti vieną klausimą jums: ar esate žaidę Mortal combat ar kokį nors kitą kovos žaidimą?
Kalbainiai mane nužudys už lietuvių kalbos pamylėjimą...
Protingi žmonės skaitydami šitą tekstą palinguos galva, naujokai pasipiktins. Pradėkim.
Turbūt ne kartą esate matę panašių dalykų: turiu programinės/svetainės/e-parduotuvės/kitą idėją, tačiau nemoku programuoti ir ieškau techninio co-founderio. Tokių žinučių ypač padaugėja prieš įvairius konkursus.
Visai neseniai turėjau vieną nemalonią situaciją. Vienas žmogus pristatė man savo idėją ir, kai paklausė ar naudočiau, aš nežinojau ką atsakyti. Žmogus įdėjo daug darbo ir entuziazmo į savo idėją ir tikrai nesinorėjo jo nuvilti, tačiau galiausiai turėjau pasakyti tiesą – ne, aš nenaudočiau.
Visas tas nutikimas vertė mane apmąstyti globalesnį klausimą: kodėl vienos idėjos yra geros, o kitos ne?
Šiandien noriu padiskutuoti apie tobulą idėją. Jinai iš pirmo žvilgsnio man pasirodė tobula, tačiau pradėjus analizuoti atidžiau pasimatė problemos. Problemos, aišku, nėra didelės ar neįveikiamos, bet ar kiekvienas žmogus pasiryžęs jas įveikti?
Trumpai sakant, tai idėjos analizė iš visų pusių.
Kai aš tik pradėjau naudotis internetu, visi žmonės slėpėsi po slapyvardžiais, labai retai kas avatarui naudojo savo tikrą nuotrauką. Laikai pasikeitė, dabar daugelis naudoja savo tikrą vardą ir tikrą nuotrauką. Mes praradome privatumą, tačiau ar tai vienintelis dalykas, kurį mes praradome?