Senai, senai, dar tinklaraščių mados pradžioje, pas mus atėjo valdžia ir pareiškė: nuo rytdienos mūsų kompanija turės tinklaraštį. Aš, aišku, paprieštaravau sakydamas, kad niekas jo nerašys. Man liepė užsičiaupti kaip labai neigiamam žmogui, kuris kritikuoja vardan kritikavimo.
Tęsiu savo rašymo ciklą, jau kalbėjom apie bendrinius patarimus, mitus ir istorijų tipus.
Šiandien norėčiau pakalbėti kuo skiriasi tinklaraščio ir knygos rašymas. Tačiau norint sužinoti atsakymą į šį klausimą, mums klausimą reikia apsukti ir paklausti: kuo skiriasi tinklaraščio ir knygos skaitymas?
2013 metais lapkričio 21-os dienos vakare sugriuvus Maxima parduotuvei žuvo 54 žmonės.
Jau praėjo pakankamai daug laiko, todėl mano mintys yra pavėluotus, tačiau savaitgalį turėjau laiko ir susimąsčiau, ką aš daryčiau, jeigu būčiau Maxima vadovas?
Kiek ankščiau kalbėjau apie bendrinius patarimus bei mitus rašytojams. Dabar norėčiau padiskutuoti apie istorijų tipus.
Vakar kalbėjau apie skirtumą tarp specialistų ir žvalgų. Šiandien norėčiau pratęsti tas mintis.
Ar esate skaitę mano tekstą apie Sąmoningą sapnavimą?
Norėčiau pasidalinti savo mintimis iš kažkada senai skaitytos knygos Ko imtis, kai norisi daryti viską. Šitas tekstas yra knygos turinys perkoštas per mano suvokimo prizmę.
Žmones galima suskirstyti į dvi grupes: specialistus ir žvalgus.
Vakar kalbėjau apie vienatvę, šiandien norėčiau pakalbėti apie visiškai priešingą dalyką – draugystę. Aš ir pats dažnai užmirštu svarbiausius dalykus apie ją, todėl pagalvojau, kad praverstų vieną kartą užrašyti.
Kas tau yra draugystė?
Dabar yra vasara. Laikas, kai malonu išsidrėbti krūmo pavėsyje ant žolės. Šiandien šilta, bet ne beprotiškai karšta. Jaukiai šilta. Kažkur toli už nugaros girdisi automobilių triukšmas, nes mes vis dėl to mieste, tačiau kiek tolėliau priešais akis tik tekantis vanduo. Kairėje pusėje kompanija triukšmingai žaidžia su kamuoliu, dešinėje – vaikai pliuškenasi vandenyje. Taip, tai vasara.
Gavau klausimą: kaip komiksų kūrimas pakeitė mano gyvenimą? Pirmoji reakcija buvo nepakeitė, bet vėliau pagalvojau, kad galbūt žmogus norėjo užduoti nevisai tokį klausimą. Galbūt jis norėjo paklausti: kaip tu tai padarai?
Kai buvau vaikas, daugybę laiko praleidau žiūrėdamas per televizorių rusiškas laidas. Ne todėl kad man tai labai patiko, tiesiog nelabai turėjau iš ko rinktis. Vėliau mokykloje turėjau privalomas rusų kalbos pamokas, tačiau tiek mokytoja, tiek aš į viską žiūrėjom gana atmestinai.
Įdomiausia, jog šiandien gana be didelių problemų aš galiu žiūrėti filmus, laidas rusų kalba, tačiau, jeigu reikia, skaityti nesugebu...
Be abejonės skirtumas tarp to kaip mokosi mažas vaikas ir suaugęs žmogus egzistuoja. Ir, kadangi, jau niekaip netapsime maži...