Šis tekstas yra įkvėptas Review the Future podcast. Laidos vedėjai skyrė visą valandą nagrinėti kaip sekso robotai pakeis ateitį. Šiandien aš norėčiau, aptarti tik vieną aspektą, kuris mano nuomone, bus visiškai netikėtas daugeliui iš jūsų.
Viename interviu buvęs Google vadovas Eric Schmidt pasakė, kad jis mano, jog ateityje internetas skils į dvi dalis: Kinijos internetą ir Amerikos internetą.
Iš pirmo žvilgsnio pagalvoji kodėl internetas turėtų skilti? Bet kai geriau paanalizuoji supranti, kad jis yra teisus ir neteisus.
Norėčiau jums duoti užduoti iš dvidešimt pirmo amžiaus mokyklos (tokių yra mažai):
Įsivaizduokite nedidelį miestelį įsikūrusį ežero pakraštyje. Didžioji miestelio gyventojų dalis įdarbinti viename fabrike. Fabrikas teršia ežerą ir žudo gyvybe jame. Ką daryti?
Ši užduotis panaši į diskusiją, kuria nesenai turėjome komentaruose.
Mano filosofinius pamąstymus rasite žemiau, tačiau prieš skaitydami sugalvokite savo variantus.
Kinija turbūt vienintelė valstybė, kuri suklestėjo laikydama savo žmones po padu. Tai yra unikalus atvejis, kiek aš žinau, jeigu mes pažvelgtume į Baltarusiją, jinai tarsi užstrigusi laike, Rusija ritasi atgal, o apie Šiaurės Korėją net nekalbu.
Dabar Kinija įvedinėja socialinio kredito reitingo sistemą. Galbūt jau teko girdėti apie ją?
Perspėjimas: šis tekstas yra kontraversiškas. Šio teksto tikslas priversti susimąstyti ar tai kas deklaruojama kaip gėris, tikrai yra gėris ilgalaikėje perspektyvoje. Prieš rašydami piktus komentarus, būkite malonūs, perskaitykite tekstą iki galo.
Mano draugų rate yra vegetarų ir veganų. Kuo aš apie juos daugiau galvoju, tuo labiau linkstu prie minties, kad jie potencialiai gali padaryti daugiau žalos nei musulmonų teroristai.
Supraskit mane teisingai, aš nekritikuoju jų mitybos pasirinkimo, kaip ir nekritikuoju bet kurios religijos, jei jos nariai nebando manęs atversti į teisingą tikėjimą.
Šiandien kalbėsiu turbūt labai kontraversiška tema. Kadangi, negirdėjau nieko kito kalbant šita tema, manyčiau, kad kai kurias idėjas reikia iškelti į viešumą.
Deja, pas daugelį mūsų politikų galvoje vis dar čiulba komunizmas. Aš, aišku, negaliu įlįsti į jų galvą, bet galiu spręsti iš jų elgesio.
Korupcija yra geriausias valstybės turtingumo indikatorius. Paprastai mes galvojame, kad korupcija yra neturtingos valstybės pasekmė, tačiau iš tiesų tai yra priežastis. Niekas kitas nėra svarbu.
Valdymo forma yra nesvarbu. Tai gali būti demokratija, tai gali būti diktatūra ar karalystė. Tiesa, korupcija žymiai dažniau suveši diktatūroje nei demokratijoje, nes būti nepakeičiamu yra privalumas. Pagalvokite patys.
JTO deklaracija skelbia, kad žmogaus gyvybė yra svarbiausias dalykas ir mes darome daug, kad ją išsaugotume, tačiau kartais įdėtų pastangų ir gaunamos naudos, jeigu galima taip išsireikšti, santykis yra prastas.
Šiandien norėčiau paliesti kontraversiškas temas, o konkrečiau: teisė gyventi kaip noriu.
Aš iš karto rėšiu taip iš peties: iki šiol medicina nepadarė nieko, kad žmogus gyventų ilgiau.
Aišku, kažkas iš jūsų pasakys: palauk, palauk, praėjusiame amžiuje vidutinė gyvenimo trukmė buvo 40 metų, o dabar 70. Taip, medicina padarė daug, kad kovotų su ligomis, beveik išnaikino vaikų mirtingumą, bet nėkiek nepailgino žmogaus gyvenimo. Praėjusiame amžiuje buvo žmonių, kurie sulaukė 90 metų, dabar jų šiek tiek daugiau, tačiau žmonės švenčiantys 100 gimtadienį yra pakankamai retas atvejis. Ta prasme toks retas, vis dar kartas nuo karto parodo per žinias. O kaip žinia, žinios nerodo nieko kas yra norma.
Kalbant apie tuos kas švenčia 100-tąjį gimtadienį, pusė jų atrodo... nenoriu pasakyti daržovės, nes sugeba daugiau nei morka, bet ar tai gyvenimas?
Šiandien aš norėčiau pasiūlyti pasvajoti kaip pasikeistų pasaulis, žmogaus gyvenimo vidutiniška trukmė būtų 150 metų, grubiai kalbant, du kartus ilgesnė nei dabar.
Aš mėgstu daug galvoti, kai kuriais klausimai. Laimė vienas iš jų. Šiandien norėčiau pakalbėti apie tai ko reikia laimingam gyvenimui. Iš savo patirties. Aš neteigiu, kad tie principai yra universalus, tai yra tik mano dabartinė patirtis. Galbūt po 10 metų aš juos visus išmesiu, galbūt pridėsiu vieną ar du, o galbūt niekas nepasikeis. Tai kokie tie principai?