Rašymo mitai
2013-05-08 17:12:43 Kiek anksčiau kalbėjau apie patarimus norintiems rašyti. Dabar pakalbėsime apie mitus, kuriuos prisigalvoja įvairūs žmonės.
Kiek anksčiau kalbėjau apie patarimus norintiems rašyti. Dabar pakalbėsime apie mitus, kuriuos prisigalvoja įvairūs žmonės.
Daugelis iš jūsų greičiausiai jau pasirinkote savo mėgstamą sritį ir turite darbą. Tačiau šiandien aš norėčiau pakalbėti ne apie konkrečią profesiją bet... pavadinkim tai gyvenimo būdu, nes geresnio apibūdinimo tam nesugalvojau.
Knygą sudaro du romanai: Didysis ratas ir Žvaigždžių virusas. Kaip visuomet, pakalbėkime apie viską iš eilės.
Paprastai apie knygas aš mėgstu sakyti: įtraukia nuo pat pirmo puslapio, tačiau apie šią reiktų sakyti: šokiruoja nuo pat pirmo puslapio.
Istorija prasideda detaliu dirbtinio apvaisinimo aprašymu, kurio metu gimsta 96 identiški dvyniai. Vienodi žmonės reiškia visuomenės stabilumą.
Susidarė tokia keista situacija. Žmonės, kurie prieina prie varpinės skambina pavojaus varpais, kad lietuviai tampa vis mažiau raštingi, abitūros egzaminuose daugėja klaidų. Kiti žmonės, prieinantys prie kitos varpinės skelbia apie popierinių knygų mirtį. Tačiau žmonių norinčių parašyti knygą skaičius rodos nemažėja.
Pažiūrėkite pavyzdžiui Tūkstantmečio vaikus, penktokų kategorijoje vos ne kiekvienoje laidoje pamatysite po du vaikus norinčius parašyti knygą. Aišku, vaikai užauga ir supranta, jog rašytojas nėra profesija ir tarp vienuoliktokų, dvyliktokų per visus finalus greičiausiai neatsiras nei vieno žmogaus su tokiais norais.
Tačiau ką daryti, jeigu tu neišaugai? Ir tas noras spaudžia smegenis?
Galbūt aš gyvenu kaime, tačiau nesu nei karto girdėjęs, jog būtų rengiamas seminaras norintiems tapti rašytojais. Žurnalistams – taip, prašom. Rašytojams? Hm... Tarsi įmeta į vandenį ir jeigu išplauksi – esi talentingas, o jeigu ne susitiksime sudužusių svajonių uoste prie alaus bokalo.
Mano sakvojaže viso labo viena knyga, todėl aš nesu labai kvalifikuotas dalinti patarimus, tačiau, kadangi, grandai, kuriems lenkiasi visa tauta nedalina, tai pamėginsiu aš.
Magijaros kerėtojas Karolis pajaučia keistus ženklus ir užsimano aplankyti savo seserį, gyvenančią toli už kalnų. Lordas Stanis nebegalėdamas išlaikyti kerėtojo savo pilyje, jo apsaugai paskiria du savo vyriausiuosius sūnus Bodaną bei Tamašą ir būrelį medžiotojų.
Robotams niekas neleido dalyvauti krikščioniškuose apeigose, todėl jie išskrido į patį galaktikos kraštą ir apsigyveno planetoje „Nieko pabaiga“. Čia jie įkūrė savo Vatikaną – 17 ir pasidalino postus. Robotai tapo: kardinolais, vyskupais, kunigais, vienuoliais, tačiau popiežius turėjo būti visažinis ir visada teisus, todėl sukūrė specialų kompiuterį.
Šią knygą sudaro du romanai: Orbitsvilis ir Šuolis naktin. Beje, Orbitsvilis 1976 metais laimėjo British Science Fiction Award ir sulaukė dviejų tęsinių. Keista, jog leidėjai vietoj to, kad įdėtų antrąją trilogijos dalį, pasirinko kitą niekuo nesusijusį kūrinį.
Ši knyga sudaryta iš dviejų pasakų suaugusiems (tai parašyta pačioje knygoje): Melų pasakos, niekai ir blėniai; Melai, niekai ir nesusipratimai. Tai yra pirmos dvi Mitų ciklo istorijos (deja, lietuvių kalba daugiau išleista nebuvo).
Du klausimai. Pirma kas yra blėniai? Antra: kodėl šita knyga vadinasi blėnių vežėčios?
Netikėtai į mano rankas pakliuvo naujas lietuviškas romanas. Aš, kaip ir kiekvienas lietuvis, esu pasibaisėjęs knygos kaina. Taip pat turiu daugybę priekaištų knygos maketavimui. Pavyzdžiui kiekvienas skyrius prasideda puslapio dydžio spausdinimo mašinėlės iliustracija. Kam to reikia?